Medinę pilį rajono valdžia svajoja užbaigti statyti 2019 m. Edukacines programas pradėtoje statyti pilyje numatoma rengti jau kitąmet.
Antradienį, rugsėjo 27 dieną, pasirašyta jau trečioji medinės pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio statybų deklaracija, į piliakalnį įkasta simbolinė Vorutos pilies sija – paskelbta, kad oficialiai pradedama statyti medinė pilis. Iki kitų metų lapkričio mėnesio planuojama pastatyti du pilies bokštus ir dalį gynybinės tvoros. Pilies statyboms savivaldybės biudžete numatyta skirti 308 558 eurus.
Pasirašyti deklaraciją kvietė
pats meras Kęstutis Tubis
Medinės pilies statybų deklaracija pasirašyta Šeimyniškėlių piliakalnio prieigose, mediniame apžvalgos bokšte. Savo parašais Vorutos statybų pradžios deklaraciją įamžino rajono meras Kęstutis Tubis, Kultūros viceministras Arnas Neverauskas, Kultūros paveldo departamento atstovai, archeologas doc. dr. Gintautas Zabiela, Pasaulio anykštėnų bendrijos nariai, 1999 ir 2004 metais medinės pilies statybų deklaracijas pasirašę tuomet mero pareigas užėmę Saulius Nefas bei Alvydas Gervinskas, esami ir buvę Anykščių rajono tarybos nariai, krašto muziejininkai, kiti Anykščių rajono šviesuoliai. Iš viso deklaraciją pasirašė 33 asmenys. Savivaldybės specialistė ryšiams su visuomene Adelė Aglinskaitė „Anykštai“ sakė, kad pasirašyti deklaraciją svečius kvietėsi pats rajono meras K. Tubis.
20 metų trukusios
pastangos pildosi
„Atsižvelgdami į istorinius šaltinius apie XIII –XIV amžiuje Lietuvoje stovėjusias medines pilis, Šeimyniškėlių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir nenuilstančių Anykščių krašto šviesuolių siekį įamžinti mūsų istorines šaknis, iškilmingai pareiškiame, kad beveik 20 metų trukusios pastangos iš užmarštyje paskandintos praeities prikelti mūsų ainių gyvenimą ant Šeimyniškėlių piliakalnio, šiandien pildosi.
2016 metų rugsėjo 27 dieną į istorinę Anykščių žemę įkasama Vorutos pilies statybų pradžios sija.Tikimės, kad autentiškoje aplinkoje stovėsianti medinė pilis ilgus amžius išliks gyvosios Lietuvos istorijos pažinimo mokykla, patriotizmą ugdančiu turizmo objektu, mūsų krašto istorinės atminties puoselėtoja ir saugotoja“, – skelbiama deklaracijoje, kurią ant Šeimyniškėlių piliakalnio vykusios ceremonijos metu perskaitė rajono meras K. Tubis. Taip pat perskaitytos ir dvi anksčiau parengtos pilies statybų deklaracijos – 1999 metais Lietuvos kultūros ministerijoje pasirašytą deklaraciją skaitė tuo metu Anykščių rajono meru dirbęs S. Nefas, beje, į renginį atvykęs su dviem mažamečiais vaikais. 2004 metais parengtą pilies statybų deklaraciją, kurią pasirašė ir tuometinis šalies prezidentas Valdas Adamkus, perskaitė buvęs rajono meras Alvydas Gervinskas.
Ateities kartoms – šeši ženklai
Pilies statybų pradžios kapsulė įdėta į medinį rąstą ir įleista į Šeimyniškėlių piliakalnio žemę. Čia taip pat palikti šeši ženklai – trys pilies statybų deklaracijos, dvi monetos – 1997 metų laidos lietuviškas centas ir 2016 metų laidos euras, taip mažas gabalėlis rąsto, kurį piliakalnio teritorijoje iškasė archeologas Gintautas Zabiela. Kapsulę į žemę įleido buvę rajono merai Saulius Nefas, Alvydas Gervinskas, dabartinis meras K. Tubis, archeologas doc. dr. G. Zabiela, pilį statysiančios UAB „Povilo Gurklio firma“ vadovas Povilas Gurklys ir profesorius Antanas Tyla.
Buvęs Aplinkos ministras
tiesiog pasirašė…
„Ką čia prisiminsi. Paėmiau ir pasirašiau.Tuo ir didžiuojuosi. Tada ir pradedi suprasti, kad politiko duona – ne vien tik neigiamos emocijos. Tai – tikrai nedidelis mano nuopelnas. Čia yra miesto valdžios, buvusių ir dabartinių valdžių, nuopelnas. Tik kuriantis padaro, tik einantis į priekį ir nebijantis, taigi, šlovė ir visa garbė – miesto merams ir dabartiniam merui“, – sakė 1999 metais parašą ant deklaracijos dėl medinės pilies statybų ant Šeimyniškėlių piliakalnio suraitęs tuometinis Aplinkos ministras Algis Čaplikas.
Į Anykščius važiuos iš visos
Europos
Kultūros viceministras A. Neverauskas savo kalboje pabrėžė, kad piliakalniai – dvasingumo simboliai ir tautą vienijantys simboliai.
„Džiugu, kad čia drauge susirinkę žengiame tokį istorinį žingsnį. Neabejoju, kad ateityje ši vieta taps tokia, kur galės susirinkti bendruomenė, kur matysime dešimtis ar net šimtus susirinkusių žmonių, leidžiančių laisvalaikį prasmingai, galvojančių ir žinančių Lietuvos istoriją.Tai bus dar vienas iš daugelio objektų, dėl kurių žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet iš Europos atvažiuos į Anykščius ir galės turiningai praleisti savo laisvalaikį. Tai bus vieta, į kurią bus galima atsivežti savo šeimas, draugus ir nuo to bus geriau ne tik vietiniams gyventojams, bet ir visai Lietuvai“, – į ateitį, pastačius medinę pilį, optimistiškai žvelgė A. Neverauskas.
Medinė pilis – vienijanti jėga
Profesorius Antanas Tyla pastebėjo, kad anykštėnai turi didžiulį istorinį paveldą, iš kurio semiasi sau jėgų patriotizmui ir pilietinei raiškai. „Kaip gražu, kad atsiranda prasminga idėja, kurią bendražygiai metai po metų tęsia ir atveda tą idėją iki tikslo vykdymo. Džiaugiuosi visais Anykščių merais, kurie palaikė šią idėją ir ypatingai – dabar realizuojantį medinės Šeimyniškėlių pilies atstatymo idėją merą K. Tubį. Darbas, kuris dirbamas darniai, vieningai yra ne vien tik darbas, bet tai yra vienijanti jėga, ugdanti tautos vienybę ir susitelkimą bendriems prasmingiems tikslams. Šiandien ypatinga šventė ir nesijaudinti sunku. Džiaugsimės po metų, matydami šios pilies kuorus ir sienas, ir rūmus. Be galo džiaugiuosi šiuo mero K. Tubio Anykščių visuomenės sutelkimu ir linkiu, kad būtų lengvai įvykdomas šios idėjos paskutinis tikslas“, – linkėjo A. Tyla.
Projektas – ne vieno
Anykščių mero
„Tai – projektas, kuris nėra vieno žmogaus, nėra vieno mero. Tai yra Lietuvos arba net daugiau projektas. Šita vieta jau ištirta, apie ją mes žinome daug ką. Žinome, kad šitoje vietoje Lietuvos kūrimosi laikais, XIII amžiaus viduryje, Mindaugas, tuometiniai jo architektai, pasirinko įkurti vieną iš jo pilių, kurios turėjo ginti ir gynė kraštą nuo priešų. Ties šita pilimi, kaip dabar madinga sakyti, pasikeitė Lietuvos geopolitinė situacija. Mindaugas atsilaikė užsidaręs prieš sukilusių kunigaikščių kariuomenę, po to apjungė Lietuvą, krikštijosi, užsidėjo karūną. Tokia vieta, kurios įrodymui tegu ir trūksta rašytinių šaltinių, tačiau per 20 metų mes surinkome labai daug. Archeologai yra kaip savotiški kriminalistai, praeities pėdsekiai. Yra labai daug netiesioginių įrodymų. Po 100 metų ta pilis čia vėl atgimė, iš jos net pavadinimo neliko, tačiau liko piliavietė. Ir dabar vėl. XXI amžius, kultūros paveldo apsauga, archeologiniai tyrimai ir galų gale didelis žmonių, specialistų noras pabandyti nors vieną kartą šitame plačiame baltų regione, kurie išsiskiria tuo, kad Europoje turi daugiausia piliakalnių, atkurti tai, kas sunyko, nes medžiaga nebuvo amžina. Jeigu jūs remiate šią idėją, aš matau, kad visi šie darbai turės sėkmingą pabaigą“, – ant Šeimyniškėlių piliakalnio kalbėjo archeologas G. Zabiela.
Politikams – raginimas į
rankas imti kalaviją
Oficialias kalbas paįvairino ir netikėtai prie mikrofono prišokęs vyras, prisistatęs Šeimyniškių kaimo gyventoju ir prisipažinęs, kad į renginį atėjęs be jokių kvietimų.
„Aš noriu, kad politikai, kurie čia atvažiavo, jie sėstų ant arklio, į rankas paimtų kalaviją ir apgintų mūsų norą normaliai gyventi. Nes mūsų Lietuva po truputį degraduoja. Ir niekas nenori prisiimti atsakomybės, kodėl taip yra. Politikai sako: „Gyvenkime už saugią Lietuvą“, bet jeigu mes tokią Lietuvą kuriame, ji nebus saugi. Tai, ką jūs deklaruojate, įrodykite savo darbais. Dabar labai gera proga apie tai pagalvoti“, – į ceremoniją susirinkusiems politikams, tarp kurių buvo ir ne vienas kandidatas į Seimą, patarė Šeimyniškių kaimo gyventojas, kurio pasisakymą palydėjo nedrąsūs plojimai.
„Pilis ir pilietis. Kiekvienas turi sakyti, ką jis galvoja“, – gyventojo pasisakymą įvertino ceremonijai vadovavęs muziejaus direktorius Antanas Verbickas, apžvelgdamas medinės pilies kelią nuo idėjos iki materijos, ne kartą pabrėžęs, kad šis sumanymas sulaukęs nemažai visuomenės kritikos bei diskusijų.
Susirinkusieji galėjo savo akimis pamatyti, kaip į piliakalnį įsukami „varžtai,“ ant kurių bus tvirtinamos medinės pilies sijos. Tokių „varžtų“ pirmajame pilies etape bus įrengta 66. Po ceremonijos ant piliakalnio meras K. Tubis visus pakvietė pokalbį apie pilį perkelti į restoraną „Nykščio namai.“
Edukacines programas rengs
nebaigtoje statyti pilyje
Priminime, kad dėl pilies statybos savivaldybė rangos sutartį šių metų gegužę pasirašė su Kupiškio liberalų lyderio Povilo Gurklio vadovaujama bendrove „Povilo Gurklio firma“. Kol kas suplanuotas pirmasis statybos darbų etapas.
Iki kitų metų lapkričio planuojama pastatyti du pilies bokštus ir dalį gynybinės tvoros. Tam savivaldybės biudžete numatyta skirti 308 558 eurus. Į šią sumą įeina ir archeologiniai tyrimai, privažiavimo kelio įrengimas, kiti techniniai darbai.
Pasibaigus pirmajam etapui savivaldybė sieks, kad čia vyktų edukacinės programos.
Pilies statybos idėją Anykščiai puoselėjo daugiau nei dešimtmetį, ji numatyta ir Anykščių rajono strateginiame plėtros plane.
Pilies statybų idėja
vadinama „nerimta“
Voruta – istoriniuose dokumentuose minima pilis, garsi tuo, kad per susirėmimą jos teritorijoje 1251 metais Lietuvos karaliui Mindaugui pavyko apsiginti nuo lietuvių kunigaikščių, siekusių atimti iš jo valdžią. Dalis istorikų Vorutą laiko svarbiausia ar viena svarbiausių Mindaugo rezidencijų, tačiau, pavyzdžiui, istorikas Alfredas Bumblauskas Šeimyniškėlių piliakalnio miesto valdžios idėją pastatyti medinę pilį, primenančią stovėjusią prieš aštuonis amžius, vadina „nerimta“. Atstatyti pilies neįmanoma, nes nėra išlikusios tų laikų projektinės dokumentacijos. Nauja pilis bus statoma pagal išlikusius 13 amžiaus pilių aprašymus, senovinę ikonografiją. Tuo tarpu A. Bumblauskas teigia, jog ankstyvųjų istorinių laikų ikonografijos nėra, yra tik rekonstrukciniai piešiniai, bet ir jie hipotetiniai. Istorikas pabrėžė, kad statant pilį pirmiausia sugriaunamas archeologinis paminklas – piliakalnis.
Šeimyniškėlių piliakalnis – geriausiai ištirtas Lietuvos piliakalnis. 1990 – 2006 metais čia buvo ištirta 3846 kv.m ploto. Per 17 tyrinėjimo sezonų surinkta 250 individualių metalinių, akmeninių bei molinių dirbinių, 1800 keraminių šukių, per tūkstantį gyvulių kaulų, aptikta 113 stulpaviečių, 11 – 12 krosnių, sudegusių medinių įtvirtinimų liekanų. Visa tyrinėjimų rasta medžiaga priskirta XIII amžiaus viduriui – XV amžiaus pradžiai.
