Antanas Pauliukas ir jo Porciunkulės

Troškūnų klebonas Antanas Pauliukas, nors ir labai didžiavosi ir gėrėjosi savo dangiškuoju globėju Šv. Antanu, tačiau Troškūnuose šio pranciškono vienuolio garbei skirtus atlaidus gerokai pranokdavo istoriniai Porciunkulės atlaidai. Jau šiek tiek susipažinusiems su kun. A. Pauliuko dienoraščių įdomybėmis, istorijos gurmanams pateikiu didžiosios rugpjūčio pradžios šventės Troškūnuose nutikimus.

Porciunkulės atlaidais apdovanota Švč. Trejybės bažnyčia Troškūnuose tą privilegiją puoselėjo per amžius ir didžiausioji šventė būdavo net tris dienas besitęsiantys atlaidai – Porciunkulė. Puikus metas – mat jau buvo ir šviežios duonos, pyragų, iš šviežių miežių salyklo prisunkdavo puikiausio alaus, kurį taip mėgo ir klebonas A. Pauliukas.

Ruoštis atlaidams pradėdavo jau prieš kelias dienas. 1919 m. rugpjūčio 1 – oji buvo penktadienis. Nors iš vakaro atvyko 12 kunigų ir du klierikai, žmonių mišparuosna susirinko gerokai mažiau nei prieš karą, kuomet jau išvakarėse žmonių būdavo pilnas miestelis. Atlaidų dieną atvyko dar aštuoni kunigai – iš viso dvi dešimtys, o žmonių – ne itin.

Kitais metais, 1920 m., rugpjūčio 1 – oji buvo sekmadienis. Numatytas pavasarininkų susirinkimas neįvyko, tik į zakristiją susirinko maršalkos, kurie su klebonu aptarė per karą sušaudyto bažnyčios stogo sutaisymo bei kapinių padidinimo ir aptvėrimo klausimus. Maršalkos nutarė iki tol zakristijoje kabėjusį bažnyčios globėjo, dvarininko Montvilos portretą nukabinti ir zakristijonas jį tuoj pat užnešė į lobyną virš zakristijos.

Porcunkulo, taip vadina klebonas, atlaidai švęsti pirmadienį, tad svečių kunigų atvyko nedaug, o žmonių susirinko gausiai, net iki pamaldų išklausyti išpažinčių nesuspėjo. Nuo Andrioniškio atvykę į šventę naujokai triukšmavo, buvo pradėję užkabinėti žydus, pamaldų laiku miestelyje šūkavo ir dainavo. Nuo jų ne ką atsilikę ir triukšmą kėlę, šūkavę Vaidlonių girtuokliai, kurie nepaisė nei 9 – ojo ilgalaikių įstatų punkto, draudžiančio triukšmavimą viešose vietose. Policininkai nesirodė, matyt, patys su triukšmadariais girtuokliavo. Girtuokliai sumušė miestelėną Palubinską, neva už tai, kad parduodąs degtinę, sumaišytą su muilo akmeniu. To gėralo paragavę suserga. Nors dvasininkų svečiavosi ir nedaug, tačiau septyni kunigai liko klebonijoje nakvoti, o rytojaus dieną dar ilgokai svečiavosi – pliekė preferansą. Klebonui A. Pauliukui lošti sekėsi.

Kitų, 1921 m., rugpjūčio 1 – oji klebonui buvo nelinksma – atvykusi iš Panevėžio komisija valstybės reikmėms paėmė – rekvizavo ir jo arklį, išdavė 6000 auksinų vertės taloną. Rūpestis nusipirkti kitą arklį. Nors reikėjo tik dviejų arklių, tačiau per patį darbylaikį buvo suvaryti arkliai iš viso valsčiaus. Kas rūpi komisijos ponams? Jie džiaugiasi, kad gali pajodinėti ant mužiko sprando… 

Kadangi pievos nušienautos, rugiai suvežti – laikas laisvas, tai žmonių į atlaidus susirinko labai daug. Kunigų svečių suvažiavo apie dvidešimt. Tačiau visų nuodėmių išklausyti nesugebėjo ir Šv. Komunijos pristigo. Po pamaldų turgaus aikštėje kalbą sakė Seimo atstovas Aleliūnas, ragino gausiau stoti į Šaulių organizaciją. Paviešėti pasiliko devyni kunigai, todėl klebonas šiek tiek krimtosi, negalėjęs nuvažiuoti į Zavalynę pas Kubilių, kur buvo pakviestas „ant alaus“. Diena buvusi labai šilta, tvanki. Trečiąją atlaidų dieną su užsilikusiais svečiais darbavosi prie žaliojo stalelio – lošė kortomis, o trumpam nuėjęs į turgų po to dienoraštyje užrašė, kad už vištą prašė 3 rublių, rugių pūdas kaštavo 20, o kviečių – 37 rublius.

Porciunkulių stalui 1922 m. šventės išvakarėse gaudę Montvilo ežere žuvį. Nors neką sugavę, tačiau gerai pasimaudę. Diena buvusi šilta, tolumose dundėjo griaustinis. Atlaidų dieną kunigų suvažiavę apie dvidešimt. Žmonių bažnyčioje susirinko mažai, nes dar rugiapjūtė buvo. Nejaugi kas šventadieniais dirbdavo? Norsgi ne sekmadienis… Po pamaldų aikštėje maršus griežė kareiviškas orkestras iš Anykščių, pakviestas Umėnų jaunimo. Mat tą dieną Umėnuose buvo surengtas vakaras su vaidinimais ir šokiais. Kaip ten pavyko, nežinia, tačiau tvarkai palaikyti buvo iškviesti iš Pienionių dvaro aštuoni kareiviai, kurie patys taip nusigėrė, kad vieną teko įkišti į šaltąją. Klebonas piktinosi tokiu kareivių elgesiu: „Kareivis turi būti žmonėms artimas asmuo, patraukiąs prie savęs, o ne atstumiąs, kaip lig šiol yra…“

Antrąją šventės dieną dar buvo pasilikę aštuoni svečiai kunigai, tad baigė gerti stiprų alų ir lošė kortomis vintą. Dolerio kursas: už vieną duoda 650 markių.

Savo dienoraštyje 1923 m. rugpjūčio pradžioje kun. A. Pauliukas pažymi, kad dėl ūkanoto oro šienapjūtė buvo prasta. Jau iš vakaro į atlaidus suvažiavo 12 kunigų, jau per mišparus bažnyčia buvusi pilna žmonių, o klausyklos net braškėjo nuo norinčių atlikti išpažintį.

Rugpjūčio 2 – ąją, Porciunkulės dieną, jau 5 valandą ryto Troškūnų klebonas sėdėjo klausykloje. Traukiniu į talką atvyko dar keli kunigai ir klierikai. Nors trukdė lietus, žmonių suvažiavo daugiau negu pernai, tačiau visas išpažintis išklausė. Pastebėjus, kad gali pristigti komunikatų, diakonas Kiškis paplotėlius laužė pusiau ir vos vos visiems užteko. Pietus klebonijoje valgė 27 asmenys, antru užsėdimu pietaujančių buvę šiek tiek mažiau, tad dviejų avelių mėsos vargiai užteko. Miestelyje buvę ramu: niekas nešūkavo, nedainavo, nesimušė, niekas nebuvo patupdytas į cypę. Matyt, įprastiems riaušininkams sutrukdė gausus lietus. Gal todėl mokykloje nevyko skelbta gegužinė su šokiais, žaidimais ir karišku orkestru. Antroje dienoje Šv. Mišias bažnyčioje aukojo trys svečiai kunigai. Barometras rodė artėjančią giedrą. Trečiąją dieną dar susirinko šiokių tokių svečių, kaimynų pabaigti gerti Porciunkulio alų. 

Kitų, 1924 – ųjų, Porciunkulės išvakarėse pirmieji atvyko kunigai iš Surdegio, Šimonių ir Lyduokių, būriais į atlaidus traukė ir žmonės. Jau 4 valandą ryto keturi kunigai darbavosi klausyklose, žmonių buvo daugybė. Ir tais metais teko laužti komunikatus pusiau, nors buvo pasirūpinę gerokai daugiau. Kunigų suvažiavo keturiolika, klierikai – šeši, tad, pasak klebono, „ilgaskvernių iš viso buvo dvidešimt“. Prie pietų stalo sėdėję 25. Klebono kviestas geležinkelių direktorius Sabaliauskas nedalyvavo, mat nenorėjo atsiskirti nuo pas Vašuokėnų dvaro poną Braždį susirinkusios inteligentų kompanijos. Vakare miestelyje ėmė slankioti girtuokliai, bandė dainas dainuoti, tačiau klebonui paprašius, policininkai kelis uždarė į šaltąją ir nurimo.

Rytojaus dieną pamaldose dalyvavo dar penki kunigai svečiai, iškilmei vadovavo kun. Šileika. Bažnyčios reikalus užbaigę, važiavo į svečius pas Vizbarienę Deveikiškyje, kur vaišinosi alumi. Sugrįžę ėjo į mokyklos salę, kur triukus demonstravo fokusininkas Jonas Skiauteris.

Kitąmet Porciunkulės iškilmės prasidėjo jau rugpjūčio 1 – ąją, kuomet jau buvo susirinkę 15 svečių kunigų, kuomet pamokslą sakė kun. Teofilis Tilvytis.  Pasak A. Pauliuko, šiam homilija nenusisekė, nes temos apie astronomiją žmonės nelabai suprato. Išpažinties einančių buvo daugybė. Ne tik diena, bet ir naktis buvo šilta, atrodė, kad artėja lietus.

Įsimintinų 1925 – ųjų liepos 28 – ąją rytiniu traukiniu atvyko neseniai iš Amerikos sugrįžęs misionierius marijonas kun. Bronislovas Bumšas, pasirengęs penkių dienų Dievo žodžio skelbimui. Po pietų smarkiai lijo ir griaudė: pasiekė žinia, kad žaibas sudeginęs Umėnų Žekonio klojimą, o Panevėžyje, gatvėje, nutrenkęs dvi žydaites. Ne juokai, juk šilumos net 38 laipsniai buvę. Pirmąją misijų dieną – 29 – ąją – pamaldoms vadovavo ir pamokslus sakė B. Bumšas bei taip pat marijonas kun. Jurgis Tilvytis. Ypač sekėsi pamokslauti kun. B. Bumšui, kuris daug kalbėjo apie Dievo esybę bei sielos nemirtingumą. Pavakary kartu su juo A. Pauliukas smagiai išsimaudė Juostinio ežere. Vienuoliai uoliai darbavosi ir trečiąją dieną : ne tik sakė turiningus pamokslus, bet patys klausė ir išpažinčių, nors dalyvavo ir keletas svečių kunigų, kun. B. Bumšas iš bažnyčios visuomet išeidavo paskutinis. Vis dar laikėsi didesnė negu 30 laipsnių šiluma.

Rytą, jau ketvirtą valandą, klebonas sėdėjo klausykloje, o ji buvo apgulta. Šeštą valandą trise dalijo Komuniją, ją priėmė apie du tūkstančiai žmonių. Klebonas kruopščiai užfiksavo, kad per misijų dienas išdalyta dešimt tūkstančių komunikatų. Šventoriuje buvo pašventintas kryžius misijoms atminti, kurį padarė Troškūnų dievadirbys Kaziukas Mackevičius. Prieš kelerius metus jį nuvertė vėtra ir labai gaila, kad niekas jo neatstatė – juk buvo tikriausias anų gilaus tikėjimo laikų atminimas.

Po mišparų kun. T. Tilvytis suteikė popiežiškąjį palaiminimą ir tuomet procesija su keliolikos tūkstančių tikinčiųjų minia, gedulingomis vėliavomis nuėjo į parapijos kapines, kur meldėsi už sielas, skaistykloje kenčiančias, buvo pasakytas dar vienas jausmingas pamokslas. Po pietų svečiai net nepalošę preferanso išsiskirstė, vienuoliai vakariniu traukiniu išvažiavo į Marijampolę. Klebonas gėrėjosi nusisekusiomis misijomis, pažymėjo, kad per penkias dienas buvo pasakytas 21 pamokslas, nors žmonių buvo labai daug, tačiau nebuvo matyti girtuoklių, niekas netriukšmavo, net priešingi tikėjimui „cicilistai“ nesirodė. Marijonų pamokslai buvo geresni negu kad misijas anksčiau vedusio tėvo Kazimiero, mat šis palikdavo klausytojus be didžios vilties, o marijonai ir didžiausiam nusidėjėliui liepdavo pažvelgti į misijų atminčiai pastatytą kryžių, atgailauti ir būsią išganyti, kaip kadaise latras ant kryžiaus.

„Užbaigę misijas, jaučiamės kaip kokią girną ar kokią kitą sunkią naštą numetę nuo pečių“ – rašydamas į dienyną atsiduso A. Pauliukas. Visą dieną rūpinosi sumokėti prie misijų rengimo prisidėjusiems: virėjai iš Panevėžio – 26 litus, jos padėjėjai Šimkūnaitei – 15 litų, už visokius pirkinius, daugiausiai Bernadišiaus krautuvėje, teko pakloti apie 200 litų.

Kaip Dievo galybė, tarsi atsivėrus dangui, per visą naktį lijo lietus, liūtimis paženklinta išaušo ir rugpjūčio 4 – oji. Lijo be perstojo kaip iš kibiro, vandeniu užtvino visi grioviai ir slėniai, srūvantis vanduo nunešė daugybę tiltelių ir lieptų. Juostos tiltas buvęs iškeltas, tad klebono šeimininkė nebegalėjo nuvažiuoti į Varšauką pamelžti karvių. Dangus buvo aptrauktas storais tamsiais debesimis ir pilte pylė lietus. Žydai pranašavo naują visuotiną tvaną…

Rugpjūčio 5 – ąją dešimt žydų namų Troškūnų miestelyje buvo užtvindyti vandens, Bencelis, Ulpa ir Judelis išsikraustė iš savo namų. Kiti kambariuose braidė po vandenį iki kelių. Nuo Troškūnų į Anykščius vedančiojo siaurojo geležinkelio pylimas ties Vagilka buvo tiek išplautas vandens, kad negalėjo pravažiuoti traukiniai. Pasiekė žinia, kad nunešti tiltai Troškūnų dvare, prie Smėlynės, Varšavkoje, Vaidlonyse, Voverynėje, Mileikiškiuose ir Juostininkuose. Rugpjūčio 6 – ąją klebonas važiavo traukiniu į Panevėžį, ten stebėjosi visur ištvinusiais laukais, apsemtomis trobomis. Susitvarkęs reikalus skubinosi į Teresdvarį pažiūrėti, kaip atrodė patvinęs Lėvuo. „Baisus reginys. Nuo kalno iki kalno liūliuoja vanduo, kaip niekados pavasarį. Kur ne kur kyšo iš vandenio žalios viršūnės alksnių ir karklų. Kažkoks nepaprastas reginys. Daug šieno išnešė iš lankų. Buvo matyti nešant čieli kupečiai šieno ir čielos gubos rugių. O šiaip visokių tvorų, suardytų tiltų, lentų, balkių – kas besuskaitys…“ – rašęs dienoraštyje. Rugpjūčio 7 – ąją sugrįžęs į Troškūnus, išvargęs po dviejų menkai miegotų naktų klebonas A. Pauliukas gulėsi pogulio. Barometras rodė giedrą, šilumos 18 laipsnių. Vanduo visur greitai seko, valsčiaus valdyba varė žmones taisyti tiltų ir sugadintų kelių, o klebonijos ūkyje buvo kuliami rugiai.