Antaninių įprasminimas – baltmarškiniai šienpjoviai

Trečiadienį, birželio 13 – ąją, didelis būrys miestelėnų bei svečių iš toliau susirinko ant Anykščių muziejaus kavos, šalia Antano Baranausko klėtelės bei rašytojo Antano Žukausko – Vienuolio namų švęsti Antaninių.
Šio šventojo paminėjimo tradicijos muziejininkams bei bičiuliams sėkmingai ugdomos, kasmet įgauna vis naujų atspalvių, vis daugiau žavesio. Šiemet buvo ir etnografinių bei teologinių įžvalgų, buvo gražių dainų, o visai vešlią šiai vasarai pievelę skambančiais dalgiais nušienavo pulkelis baltmarškinių šienpjovių.

Pačioje pradžioje nemenką žiupsnį etnografinių, istorinių įdomybių pažėrė žymi etnologė Gražina Kadžytė.
Pasak tyrinėtojos, Lietuvą Aukštaitijoje kūrė Antanai. Prisiminė poetus Baranauską, Vienažindį, Smetoną, Vienuolį, Miškinį ir net dabartinį muziejaus direktorių Verbicką. Sveikino Untanų sodyboje susirinkusius, pasakojo apie Šv. Antano pagalbą ūkio reikaluose, ką nors pametus bei susirandant porą. Juk iki šiolei dar kai kur pernokusi mergelė besiilginti mylimojo maldingai ir viltingai uždainuoja: „Švents, Antanai, meldžiu tave, kitos džiaugias vyrus gavę…“ 
Prisiminė nuotykį XIX amžiaus lietuvių darbininkų kolonijose Pensilvanijoje, kuomet beklausydami prieš tikėjimą ėmusio kalbėti laisvamanio paskaitos visokius piktžodžiavimus iškentė kol neužlietė Šv. Antano. Įsižeidę žemaičiai nuo Kretingos ir Plungės panoro kalbėtoją prikulti, tik tas vikrių kojų buvęs.
Kokios skambančios, tikriausių žolynų burtų kupinos būna vasaros pradžios pievos, vaizdžiai aprašė Vaižgantas. O kaip jos skambėdavo, kai į jas išeidavo daugybė baltai pasirėdžiusių šienpjovių.
Skambant „Valioj, valioj…“, šienpjoviai baltmarškiniai pakilo ir muziejaus kertelėje tam tikslui paaugintos pievelės nušienauti. Kas su didžiule, vos ne didžiausia ūkiška dalge, kas su mažesnėmis, tik varnalėšoms ir dilgėlėms ar žolėms upėje kapoti tinkamomis „litovkomis“ smagiai džirgždindami, ašmenis papustę ėmėsi darbo. Niekas čia kulnan įkirsti nenorėjo, niekas neskubėjo, darbštūs vyrai jaunystę ir paauglystę atminę dalgėmis dalijosi ir norėjo nors dalelę pradalgėlio suversti.
Dainas, pačias seniausias, iš amžių glūdumos per lūpas ir širdis tautiečių perduotas dainavo puikiausi dainorėliai – Laurita Peleniūtė iš grupės „Promočių giesmės“ ir Vytenis Jankauskas iš „Ugniavijo“. Pulkelis į šventę susirinkusių varduvininkų – Antanų, kurių vyriausias dar tvirtas devynių dešimčių vyras, buvo vainikuoti iš gražiausių žolynų nupintais vainikais.
Vėl džiaugtasi jau tradicija tampančiu suneštiniu – ant stalų buvo ir duonos kasdienės, ir pyrago bei darbininkus stiprinančių lašinių, raudonavo braškės išsirpusios, tačiau didžioji gėrybė buvo bendrystė ir šioks toks suvokimus, kad visus čia sukvietė globojantis ir padedantis Šv. Antanas.