Lilė ir Jonas Aleknavičiai dirba daug, tačiau gyvena kukliame „alytuke”.
Aštuoni kilometrai už Kavarsko, Ukmergės link, dešinėje kelio pusėje, kaip ant delno Antrųjų Svirnų, dar vadinamų Žemaisiais, trobos. Tarp jų, pakraščiuose, gausūs žemės ūkio technikos kiemai, liudijantys čia gyvenant stambius ūkininkus. Pasak Kavarsko seniūno Algirdo Gansiniausko, tai gyvybingas, dar turintis jaunų ir darbingų žmonių kaimas su veiklia bendruomene. Kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 273 gyventojai.
Paršelynė virto Svirnais
Įdomu tai, kad šiais kaimų tuštėjimo metais Antruosiuose Svirnuose gyventojų beveik nemažėja. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, 2001 – aisiais metais 62 – ose kaimo sodybose gyveno 291 gyventojas, 2011 – aisias 246, dabar gyvenamąją vietą deklaruoja 273 žmonės.
Kaimo pavadinimas sietinas su kadaise kaimo vietoje buvusiais Paršelio dvaro svirnais, tad kaimas buvo vadinamas „Paršelyne”, kol 2002 metų vasario 11 dieną Lietuvos Vyriausybės nutarimu, Žemieji Svirnai galutinai pervardinti Antrųjų Svirnų kaimu. Beje, broliai Juozas ir Karolis Paršeliai dvarą, kuriame 1923 m. buvo tik 2 sodybos su 43 gyventojais, pasidalijo, abiem teko po 118 hektarų žemės.
1948 – ųjų pavasarį kaimas tapo Staškūniškio tarybinio ūkio centru ir juo buvo iki 1989 –ųjų, kol trejetui metų tapo Svirnų kolūkio centru iki šio iširimo. Rajone Staškūniškio tarybinis ūkis garsėjo žemdirbystės pasiekimais, gyvenvietėje išdygo kultūros namai, veikė mokykla, parduotuvė, valgykla ir netgi sporto salė, kurioje vykdavo krepšinio ir stalo teniso rajoniniai turnyrai. Deja, iš kultūros namų nė ženklo nebeliko. Kaip pastebėjo veiklios bendruomenės pirmininkė Marytė Baltakienė, „nusipirkę savininkai pastatą nusigriovė, bet šiukšles mes tvarkėme”. Į sporto salę, kuria taip didžiavosi Staškūniškio tarybinis ūkis, tapusią privačia nuosavybe ir nenaudojamą, užsukdavo paaugliai ar mėgstantys išgerti. Pastatas tapo netgi pavojingu, tad vietos bendruomenei susirūpinus, jo savininkė Eleonora Danylienė pasirūpino pastato langus ir duris užkalti. „Ji pastatą mums dovanotų, – sakė M. Baltakienė. – Galėtume ten sporto aikštelę po stogu įsirengti, bendruomenės šventes švęsti, tačiau reikia specialistų konsultacijos ir išvados dėl pastato tinkamumo naudoti.” Nenaudojamas aptrupėjęs ir vaikų darželis, tik buvusios mokyklos pastatui pasisekė. Jame po rekonstrukcijos įsikūrė 118 narių vienijanti veikli ir iniciatyvi vietos bendruomenė, vėl buvo atidaryta biblioteka, tapusi kaimo žmonių, ypač vaikų, susibūrimo vieta.
Pasitinka ir išlydi vaikai
Bibliotekininkės Jurgos Chlibik šeima į Antruosius Svirnus atsikėlė, kai ji buvo pirmokė, tad moteris save drąsiai vadina šio kaimo senbuve. Juk kaime užaugo, čia su dabartinio „Sodžiaus” žemės ūkio bendrovės vadovo Aleksejaus Chlibiko sūnum Evaldu po penkerių metų draugystės, 1995 – aisiais, atšoko vestuves, užaugino dukras – abiturientę Aureliją ir dešimtokę Jovitą. O va, Evaldui, vardu kaip tėtis, dar tik pustrečių metukų. Kulinarė, galėjusi dirbti Kaune, šio darbo atsisakė ir teigia, jog be žemės gyventi negalėtų. Mėgstamiausias jos užsiėmimas – gėlės, daržas, sodas. „O bibliotekoje, dar prieš man ateinant, jau laukia vaikai, jie mane ir iš darbo palydi”, – sakė bibliotekininkė. Vaikus čia vilioja ne tik knygos, bet ir interneto prieiga bei kiti užsiėmimai. Pasak J. Chlibik, biblioteka turi 75 skaitytojus.
Gyvena buvusioje mokykloje
Bibliotekoje dažna viešnia tame pačiame pastate, antrame buvusios mokyklos aukšte, gyvenanti mokytoja Birutė Žičkauskienė. Dzūkę, gimusią gausioje aštuonių asmenų šeimoje, augusią labai gražioje vietoje prie Žuvinto ežero, likimas atvijo į Svirnus. Baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, mergina gavo paskyrimą dirbti Anykščių rajone. Netoli Svirnų, Laviškio aštuonmetėje mokykloje, mokė vaikus matematikos, anglų kalbos, 1963 – aisiais sukūrė šeimą su vietiniu vaikinu Bronium Žičkausku, (deja, jau išėjusiu Amžino atilsio), persikėlė gyventi ir dirbti į Antruosius Svirnus. Užaugino dukrą, tačiau vis kirbėjo gimtinės ilgesys, nes visa giminė liko Alytaus krašte. „Pritapau, gyvenimu nesiskundžiu. Žmonės čia geri, tačiau dzūkai nuoširdesni, – šypsojosi moteris, dar neužpūtusi vilties sugrįžti į gimtinę. – Tėviškės sodyba išlikusi, sutvarkyta, tvenkinys iškastas, ir ežeras, kuriame vaikystėje maudytasi su broliais visai netoli. Jie ten ir gyvena”. Ji mokė daug kaimą palikusių, tačiau ir Svirnuose laimę suradusių savo auklėtinių. Vienais iš geriausių savo mokinių ji minėjo ir brolius Stasį ir Joną Aleknavičius.
Mokytoja parodė, kur gyvena kaimo seniūnaitis, vienas stambiausių kaimo ūkininkų J. Aleknavičius
Ūkininkai tris kartus
buvo Egipte
Vienoje kelio pusėje tvarkingai išrikiuota žemės ūkio technika, saugoma ne tik tvoros, bet ir dviejų keturkojų sargų, kitoje – išgražintas kolūkmečiu toks populiarus ir geidžiamas buvęs alytnamis. Saulėtą, tačiau šaltoką dieną abu – Lilė ir Jonas Aleknavičiai buvo namuose. Žiema šiam ūkininkui atokvėpio metas, nors mintimis jau klysta į pavasarį. Dirbti 400 hektarų žemės, surikiuoti visus darbus – ne juokas. Vienas neaprėptų, tad džiaugėsi ir tik geru žodžiu minėjo savo darbininkus Egidijų Jurevičių ir Algį Kaunietį. Šiems vyrams jis gali patikėti sudėtingą ir našią techniką. „Esame jiems visą ūkį tvarkyti palikę, kai vasarą keliom dienom ištrūkome į Palangą, – pastebėjo ūkininko žmona. Augalininkyste besiverčiantys ūkininkai galvijų nelaiko, tad kartas nuo karto pailsėti po darbų išvyksta ir toliau. – Esame buvę Turkijoj, Ispanijoj, o Egipte – net tris kartus“. Kai nusistebiu, kodėl tris kartus Egipte, ūkininko žmona paaiškina, kad taip toli išvažiuoti jie gali tik vėlyvą rudenį, kai derlius nuimtas, pasėtos žieminės kultūros, suarti laukai. „Lapkričio mėnesį Egipte nebėra alinančio karščio, tačiau vasariškai šilta”, – šypsojosi L. Aleknavičienė.
J. Aleknavičius jau antrą kadenciją yra Antrųjų Svirnų seniūnaitis. „Ką čia tas seniūnaitis gali!? Na, gal seniūno akys ir ausys, – šypsojosi vyras. – Va, kelią prašiau vienoje vietoje pažvyruoti, tai vis tiek išpylė žvyrą, kur jiems reikėjo”. Pasak seniūnaičio, dideliame kaime visko pasitaiko, yra pageriančių, dirbti tinginčių, tačiau kaimas turi ir daug labai gerų, aktyvių žmonių, kurie yra susibūrę į aktyviai veikiančią kaimo bendruomenę. „Tokios geros bendruomenės pirmininkės niekas neturi, – sakė seniūnaitis apie jau minėtą M.Baltakienę.- Vieno projekto įgyvendinti nespėjusi, jau apie kitą galvoja. Pati tarp bedarbių su grėbliu be jokio užmokesčio darbuojasi. Jos dėka sutvarkytas kaimo centras”.
