Net karantino laikotarpiu Anykščiai nepraras tradicinio kultūros renginio – dokumentinių filmų festivalio: gruodžio 28–30 dienomis žiūrovus kviečia kino fiesta „EDOXonline“.
Tradicija persikelia į virtualią erdvę
Anykščių menų centro ir studijos „Nominum“ organizuojama kino fiesta „EDOX“ – jau 11-oji. Šiemet išskirtinė ji bus ir tuo, kad filmų peržiūra vyks nuotoliniu būdu, o ne Anykščių Koplyčioje-Pasaulio anykštėnų kūrybos centre – kaip būdavo iki šiol.
„EDOX“ tradicija tęsiasi nuo 2009 m., kuomet Europos kino akademija Lietuvos kūrybinei grupei „Nominum“ leido organizuoti Europos kino akademijos geriausio metų dokumentinio filmo rinkimo procedūrą. Per tą laiką peržiūrėta daugybė filmų, išdalinta apdovanojimų.
Į Anykščius – geriausią dokumentiką
2020-ųjų festivalio „EDOX“ programos sudarytojai atrinko tris dokumentinius filmus – Arturo Jevdokimovo „SecondHand“(89 min. N13), Aistės Žegulytės „AnimusAnimalis“ (69 min.) ir Ramunės Rakauskaitės „Kelionės namo“ (60 min.). Filmus bus galima žiūrėti per EDOX facebook‘o puslapį, o norinčius stebėti geros kokybės, EDOX facebook‘o puslapyje ras nuorodą. Po filmų peržiūrųvykssusitikimai su filmų režisieriais, kuriuos bus galima matyti tiesiogiai EDOX Facebook‘opuslapyje. Pokalbius moderuos režisierius Linas Mikuta.
„Džiaugiamės, kad festivalio metu į Anykščius galime atvežti vienus geriausių Lietuvos bei Europos dokumentinių filmų. Ankstesnių festivalių metu rengėme edukacijas, susitikimus su kino kūrėjais, filmų dirbtuves vaikams ir jaunimui – taip ugdėme ir suteikėme progą domėtis dokumentiniu kinu Anykščiuose. Reikia pažymėti ir tai, kad „EDOX” suteikia galimybę kokybiškus filmus pamatyti nemokamai, – teigia Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis.
Ramunės Rakauskaitės „Kelionės namo“
Studijos „Nominum“ prodiusuotas (prodiuserė Algimantė Matelienė, kūrybos prodiuseris Arūnas Matelis) režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis kinas – tai žiūrovo amžiaus nereglamentuojanti, nuotaikinga, niekad kine nepasakota istorija apie pirmas Amerikos lietuvių akistatas su okupuota tėvyne. Tai, ką jautė ir matė atvykstantieji, šiandien nepakartojama bei keista. Filmo herojams, Antrojo pasaulinio karo metais priverstiems palikti šalį, įstrigo nostalgiški, naivūs tėvynės vaizdiniai ir lūkesčiai, tačiau atvykus jų laukė kitokia realybė. Ši grįžimo namo istorija atskleidžia praėjusios epochos dvasią, dviejų civilizacijų sandūrą, spalvingus herojus ir jų netikėtas patirtis.
Filme –ir gretimo Rokiškio rajono Kamajų krašte savo šaknis palikusi Alė Rūta, jos dukra Violė Arbas, anūkas Kimu Arbas…
Violė – išraiškinga, hipiška, kritiška, miela bendrauti moteris, į Lietuvą grįžo visam, 1991-ųjų sausio 13-ąją ji budėjo prie Televizijos bokšto.
Filmo „Kelionės namo“ premjera įvyko 2019 m. vasario 6 d. Per metus filmas apkeliavo ne vieną Lietuvos ir užsienio kino festivalį, surado savo žiūrovą, pelnė pripažinimą.
Arturo Jevdokimovo „SecondHand“
2019 m. A. Jevdokimovo filmas „SecondHand“, prodiusuotas studijos „Nominum“ (prodiuseriai Arūnas Matelis ir Algimantė Matelienė) pasakoja apie keturių Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių kasdienybę dėvėtų drabužių versle. Ar kada susimąstėte, iš kur atkeliauja drabužiai į dėvėtų rūbų parduotuves?
„Ką, jūs galvojat, kad Anglijoj lengva? Jums dovanų vežk ir vežk… Tai jūs mums konservų atsiųskit!“ – sako Sandra. Verslininkui Kęstui pagalbos tenka prašyti, jo žodžiais tariant, pas „babajukus“. Įsidarbinti bandęs Dainius papuola į tikrus tautiečių spąstus. O su sunkumais susiduriantis Stepas grįžta į maisto nepasiturintiesiems išdavimo punktą.
Lietuviai žiūrėdami šį filmą juokiasi, užsieniečius jis liūdina.
„Ir linksmas, ir liūdnas vienu metu“, – apie „SecondHand“ sako filosofas, scenaristas ir režisierius Nerijus Milerius. Jo nuomone, „SecondHand“ skirtas visiems: ir jauni, ir vyresni žmonės tarsi veidrodyje mato patys save.
Žurnalisto Karolio Vyšniausko teigimu, filmas duoda žinią – tu gali išvažiuoti, bet bus sunku. Filmas leidžia išgyventi didžiulę empatiją žmogui, atsidūrusiam svetimoje šalyje: lietuviai dirba tokiomis pat sąlygomis, kaip ir pabėgėliai… Betgi gera žinoti, kad mūsų tautiečiai gali grįžti namo.
O filmo herojė juokiasi: „Čia mūsų ir taip dušna – dar daugiau prigūžės…“
„Į viską žiūri ne liūdnai, bet ironiškai, žaismingai. Aš tai pajutau filme, ir mano įspūdis apie jį labai puikus“, – apie „SecondHand“ sako LRT prodiuserė Lolita Bytautaitė.
Aistės Žegulytės „AnimusAnimalis“
2018 m. režisierės Aistės Žegulytės debiutinis ilgametražis filmas „AnimusAnimalis“, prodiusuotas VšĮ „Meno avilys“ (prodiuserė Giedrė Burokaitė), – apie žmones, žvėris ir daiktus.
Taksidermistas, elnių augintojas ir zoologijos muziejaus darbuotojas, gyvena aplinkoje, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties tapusi beveik nepastebima. Kol žvėrių iškamšos rungiasi dėl gyviausios pozos bei tikriausio žvilgsnio, žmogus vis bando sustabdyti laiką ir sugrąžinti gyvybę daiktams, kuriuose jos seniai nebėra.
„Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine man jau seniai neteko matyti“, – teigia kino kritikė Živilė Pipinytė. O kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė režisierės A. Žegulytės darbą vadina stebuklu.
Filmas susilaukė kino bendruomenės atgarsio visame pasaulyje. Pasaulinė premjera įvyko prestižiniame tarptautiniame dokumentinių ir animacinių filmų renginyje „DOK Leipzig“, o vėliau filmas buvo rodytas Baltarusijos, Belgijos, Danijos, Graikijos, Ispanijos, Izraelio, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Meksikos, Serbijos, Islandijos festivaliuose.
Kinas pamilo Anykščius, Anykščiai – kiną
Šio festivalio meno vadovas bei idėjos autorius, dokumentinio kino režisierius, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Matelis – anykštėnas. Organizuojant festivalį jo kvietimu Anykščiuose lankėsi nemažas būrys dokumentinio kino kūrybos brolių ir seserų. „Galbūt, daugelis jų, nė neturėjusių jokio ryšio su Anykščiais, buvo mūsų miesto pavilioti, ir mes galime džiaugtis ir didžiuotis, kad Anykščiuose jau kuris laikas gyvena dokumentinio kino operatorė Kristina Sereikaitė (beje, filmavusi Ramunės Rakauskaitės filmą „Kelionės namo”) irrežisierius Linas Mikutamoderuosiantis festivalį.
Manau, neatsitiktinai „EDOX“ gyvavimo metu Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje įsikūrė „Kino klubas“, vadovaujamas mokytojos Renatos Miškinienės. Mokytoja yra minėjusi, kad nemažai jos užsiėmimą lankiusių jaunuolių vėliau rinkosi kino studijas, kai kurie jų dabar jau dirba – dalyvauja profesionalaus kino kūrybos procesuose. Manome „EDOX“ festivalis išlieka svarbiu įkvėpimo šaltiniu plėtotis iniciatyvoms“, – sako Anykščių menų centro direktorius T. Tuskenis.
Kinas pamilo Anykščius, Anykščiai – kiną.
Festivalio rėmėjas Anykščių rajono savivaldybė.
