Iš Anykščių kilusi aktorė, šokėja, ,,Sidabrinė gervės“ laureatė Dalia Michelevičiūtė apie Anykščių kraštą visada atsiliepia itin šiltai. Aktorė sakė, jog anykštėnai išsiskiria vaišingumu ir svetingumu, dėl to dar ir dabar vasaras ne tik Lietuvoje puikiai žinoma menininkė (aktorė gastroliuoja ne tik po įvairias Europos, bet ir Amerikos šalis) leidžia šalia Anykščių – Liudiškių kaime, iš kur kilo jos mama.
– Kokie žodžiai Jums pirmiausiai ateina į galvą išgirdus Anykščių miesto pavadinimą? Kokias emocijas Jums kelia žodis Anykščiai? Kokios Anykščių vietos Jums pačios brangiausios?
– Išgirdus Anykščių miestelio pavadinimą – pirmiausia prieš akis ir vaizduotėje iškyla Liudiškių kaimas ir šv. Mato Evangelisto dvibokštės bažnyčios siluetas, kurioje buvau krikštyta 1967 m. birželio 24 Šv. Jono dieną, 2 mėnesiai po gimimo.
– Vasara, Liudiškiai, darbas, bažnyčia. Štai tokia vaikystės „romantika“.
– Kai kiek paaugome, mudu su broliu Raimundu birželio mėnesio pirmomis dienomis atveždavo ir palikdavo kaime iki rugpjūčio 30d. Mat gyvenome iki 1977 m. Alytuje. Tik po to persikėlėme į Anykščius, mamytės Emilijos gimtinę. Ji kilusi iš Liudiškių kaimo, tėvelis – iš Kauno. Aš de facto gimusi Kaune, tačiau pagal mamytę, galima sakyti, esu anykštėnė. Tos pašvęstosios vasaros buvo mūsų darbelių vasaros – padėk močiutei! Dirbom visus ūkio darbus nuo sėjos iki šienapjūtės, rugiapjūtės. O sekmadieniais – bažnyčia, poilsis. Laukdavom mokslo metų, sekmadienių ir lietaus, kad galėtume pailsėti. Dabar esu dėkinga, kad mus taip pratino prie darbo, išmokome dirbti visus kaimo darbus.
– Esate kilusi iš Anykščių, gydytojų šeimos, Anykščiuose baigėte mokyklą, šokote pramoginių šokių kolektyve ,,Verpetas“, vaidinote Anykščių kultūros centre, todėl nuo vaikystės pažinojote daug anykštėnų. Ar draugystės saitai su jais yra išlikę? Ar dažnai sugrįžtate į Anykščius?
– Mamytė buvo gydytoja, šokėja, dainininkė. Tėtis – akordeono mokytojas, fotografas. Pagal mamytę esu anykštėnė ir nuo 1977 iki 1985 metų gyvenau Anykščių miestelyje. Šokiai buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, po to teatras. Su bendraklasiais ir buvusiais šokėjais draugaujame, susitinkame iki šiol. Taip pat su savo pirmuoju režisieriumi Arvydu Navalinsku, šokių mokytojais St. Bilevičiene, J. Pratkeliu. Kai mamytė iškeliavo pas Viešpatį, Anykščius aplankau rečiau. Tačiau labai džiaugiuosi, kai muziejus, kultūros, sakralinio meno centrai, biblioteka ar kitos kultūros įstaigos pakviečia paskaityti poeziją ar dalyvauti koncerte su kitais atlikėjais ir stengiuosi lankyti savo Krikšto mamą Eleonorą Kavoliūnienę (87 m.) bei artimųjų kapelius. O vasaromis su brolio šeima leidžiame laiką Liudiškių kaime. Iš tiesų pažįstu daug žmonių, su kuriais visada labai miela susitikti.
Kaip manote, ar anykštėnams būdingos kokios nors charakterio ar būdo savybės, kurios juos išskirtų iš kitų Lietuvos regionų gyventojų? Ar egzistuoja toks dalykas kaip „anykštėniška natūra“? Gal paminėtumėte anykštėnus, kurie Jums padarė didelę įtaką kaip žmogui, menininkei? Kokia tai buvo įtaka, ko iš jų išmokote?
– Taip, anykštėnai, iš tiesų išsiskiria nuoširdumu bei vaišingumu. Jie labai draugiški. Tačiau, kaip ir visi maži miesteliai, turi ir kitokių bruožų. Tai šių miestelių žavesys. Kai atvykstu į Anykščius, pirmiausia krenta į akis žmonių žvilgsnių intensyvumas. Akių žvilgsnis labai skvarbus, pasiliekantis ties tavimi. Žmonės skaito kitų veiduose jų gyvenimų istoriją. Ir tai ne todėl, kad mane galbūt atpažįsta, nors esu ir be grimo ir atrodau kaip tikra kaimo moterėlė, tačiau todėl, kad jie taip gyvena. Jiems rūpi tavo gyvenimas. Tas rūpestis turi įvairiausių spalvų, ir smalsumo, ir meilės. Tai labai įdomu, o taip pat gali trikdyti, jei nesi įpratęs. Taip elgiasi dažniausiai vyresni žmonės, ne jaunimas. Jiems pakanka savęs pačių.
Man įtaką padarė režisierius A. Navalinskas, literatūros ir kalbos mokytojai V. Balčiūnas ir O. Jakimavičienė, kurie recenzavo mano pirmuosius poezijos ir prozos kūrinėlius. Ir, aišku, mama, kurią vadinu savo žemiškuoju Angelu, savo nuolankumu ir meile, tiesos pajauta, giliu tikėjimu ir nuoširdumu.
– Gal galite pasidalinti kokiu nors prisiminimu, kuris Jums visada siesis būtent su šiuo kraštu, ar patirtimi, kurią galėjote įgyti tik gyvendama Anykščiuose ir niekur kitur?
– Vienas vienintelis toks prisiminimas neiškyla. Tačiau atmintis tapo Anykščių karšto peizažus ir gamtą, saulėlydžius ir saulėtekius… Didįjį posūkį į Liudiškių kaimą, žemuogių pievelę, „sodžialką“, senąjį šulinį, močiutės veidas, mamos akys, šypsena, rankos… Šieno kvapas, šilta krosnis, karvės mūkimas, paukščių čiulbėjimas, vyturėliai… Šis paveikslas begalinis ir niekados nebus užbaigtas iki paskutinio atodūsio.
– Anykščius dažnai vadina literatūros ir kultūros miestu, nes iš čia kilo daug žymių kultūros žmonių? Kurių iš anykštėnų klasikų kūryba Jums yra artimiausia? Kokio vietinio kūrėjo palikimą laikote reikšmingiausiu, padariusiu didžiausią įtaką istorijos, kultūros ir meno raidai?
– Niekada nesiryžčiau išskirti vieno kūrėjo. Visi jie savaip prisidėjo prie šio krašto unikalumo. A. Baranausko, J. Biliūno daug kūrinių kažkada mokėjau atmintinai. Žaviuosi ir J. T. Vaižgantu ir visais kitais Anykščių krašto kūrėjais, ne tik rašytojais. Bėgant laikui jų kūryba vis supulsuoja nauja gyvybe ir aktualumu.
– Jūs skaitote poeziją. Per Anykščių miesto šventę anykštėnai girdėjo Jūsų skaitomas Nobelio premijos laureatės Vislavos Šimborskos eiles. Ar į savo skaitomų kūrinių repertuarą esate įtraukusi kurių nors Anykščių poetų ir rašytojų: Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Drilingos – kūrybos?
– Koncertuose skaitau ir A. Baranauską, ir J. Biliūną ir kt.
– Kokie artimiausi Jūsų kūrybos planai, projektai?
– Neseniai Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre įvyko premjera P. Klodelio „ Apreiškimas Marijai“ , rež. J. Vaitkus. Labai kviesčiau į šį spektaklį. O ateities planai dar kristalizuojasi. Kartais reikia ir tylos, kad subręstų kokia nauja mintis. Į žemę krentantis grūdas turi apmirti ir tik tada duoda vaisių.
– Kaip manote, ar Jūsų kūrybos keliui turėjo įtakos tai, kad esate būtent iš Anykščių?
– Be abejo, sutikti žmonės, artimieji, šis kraštas turėjo ženklios įtakos mano asmenybės brandai. Mano kelias nebuvo sklandus, buvo ir maišto, ir nuoskaudų ir svaigulingos laimės akimirkų. Tačiau toks ir yra gyvenimas, kupinas dramatinės įtampos tarp gėrio ir blogio, tarp mūsų sužeistos prigimties, meilės bei Dievo ilgesio.
