Anykščiai amerikiečiui – tobulas Kalėdų miestas

Niekas nesistebi, kai mokytojas vaikų mokyti atvyksta iš kito miesto. Tačiau į Anykščių Jono Biliūno gimnaziją mokytojas atskrido tiesiai iš… Amerikos.
23-ejų metų jaunuoliui Lietuva – svetimas, bet kartu ir savas kraštas. Gimęs ir užaugęs Jungtinėse Amerikos valstijose, puikiai žino, kas yra šaltibarščiai ar kūčiukai, mat Džo Jocas tėtis ir močiutė – grynakraujai lietuvaičiai.

Diplomatas, panoręs paragauti pedagogo duonos

„Mano tėtis yra lietuvis, o mama – amerikietė, bet mano mama keliavo į Lietuvą su Taikos korpusu 1995 metais. Mano tėvai susituokė ir persikraustė į JAV. Taip pat mano močiutė, dėdė, pusbroliai persikraustė į Ameriką, bet aš norėjau sugrįžti į Lietuvą ir praleisti metus tėvo, pusbrolių, močiutės šalyje. Labai džiaugiuosi būdamas čia, man labai svarbios sąsajos su Lietuva, – kokie keliai atvedė į mūsų šalį, „Anykštai“ pasakojo Džo ir tęsė: – Užaugau valgydamas šaltibarščius, kugelį, kūčiukus. 2007-aisiais atkeliavau čia pirmą kartą.

Tuomet buvau mažas, septynerių metų, todėl norėjau sugrįžti jau suaugęs, pažinti lietuvių kultūrą, žmones.“
Džo, prieš vykdamas į Lietuvą, mokytojauti pasirinko būtent Anykščius, nors jo tėtis yra kilęs ne iš šio krašto.
„Norėjau į Lietuvą atvykti mokyti. Vilniuje yra labai daug mokytojų, todėl man leido pasirinkti: Anykščiai arba Radviliškis. Pasakiau: „O, Anykščiai! Žinoma!“ Atvykau į Anykščius, man jie labai patiko. Labai patinka gamta, miškas, gyvūnai. Manau, Anykščiai – tikrai geras pasirinkimas“, – įsitikinęs Džo, kuris, baigęs visai kitą specialybę, mokinių yra priimtas su smalsumu ir susidomėjimu.

„Aš baigiau universitetą ir tai – pirmas mano darbas. Aš nesimokiau mokytojo profesijos, studijavau diplomatiją. Bet taip pat norėjau išbandyti ir kažką naujo. Todėl tapau mokytoju. Man labai įdomu susipažinti su vaikais, nes visas mano darbas – tai politika. Turiu mokytojo padėjėjo kvalifikaciją, todėl ir norėjau pabandyti šią veiklą“, – kaip tapo mokytoju, ir dar svečioje šalyje, pasakojo Džo.
„Einu į įvairias pamokas – ten, kur tik manęs reikia. Nors techniškai esu anglų kalbos mokytojas, per darbų pamoką net teko gaminti amerikietiško maisto“, – įspūdžiais dalijosi jaunuolis.

Švieži lašiniai ir šakotis bet kurioje parduotuvėje

Džo pasakojo, kad mokinius būtinai supažindina su Amerikos kultūra. Jie susipažįsta, kokie stereotipai sklando apie jo gimtąją šalį, ir gimnazistams juos paneigia arba patvirtina, jis papasakoja, kaip iš tiesų gyvena lietuviai dar taip neseniai vadintoje svajonių šalyje.
„Supažindinu vaikus su kalba, su kai kuriais Amerikos kultūros dalykais. Amerika yra labai didelė, todėl manau, kad kai kada mokiniai ją pažįsta tik iš feisbuko, „Youtube“ ar filmų, todėl noriu parodyti, kokia Amerika iš tikrųjų yra.

Be abejonės, sklando daug stereotipų. Vaikai internete mato pakvaišusius žmones metro, Donaldą Trampą, muzikos vaizdelius ar televizijos laidas. Man tenka sakyti: ši dalis – netikra, ši – galbūt tikra. Pirmą dieną pasakiau mokiniams, kad gali manęs klausti bet ko. Man sako: „Mokeisi Los Andžele, ar pažįsti visas kino žvaigždes?“ Atsakiau, kad ne, tikrai jų nepažįstu.
Kitas klausimas: „Lankei mokyklą Ohajuje, tai gyveni fermoje?“ Ne ne ne – namuose! Girdėti apie Ameriką kai kuriuos dalykus – gana juokinga“, – ką tenka išgirsti apie savo šalį, vardijo Džo.

Taip pat svečio neretas klausia, kokia jam pasirodė lietuviška žiema – ar pirmą kartą mato sniegą, ar labai šalta. Tačiau Džo nei sniegas, nei žiema nenustebino, nes ten, kur gyvena – Ohajuje, – žemė tokiu metu taip pat būna nubalinta.
„Ten, kur gyvenu, yra sniego, tad tai – nieko naujo. Tačiau čia yra daugiau medžių, upė, Lajų takas, nuo kurio matyti tas visas nuostabus sniegas. Reikia gero palto, gero šaliko, ir gali daryti bet ką. Mano kaimynė man mezga šalikus, kepures, drabužius, tad esu pasiruošęs!“ – juokėsi pašnekovas.
O kokie lietuviai atrodo pačiam svečiui iš Amerikos? Ar iš tiesų mes – šalti žmonės, sunkiai įsileidžiantys kitus?

„Manau, kad amerikiečiai per daug tau šypsosi – atvirkščiai, nei lietuviai. Tačiau mano tėtis, močiutė yra lietuviai, tad man tai nėra labai keista.
Kartais klasėje pastebiu, kad, kai pasakau pokštą, niekas nesijuokia. Tačiau tai, kad lietuviai yra šalti, yra tik stereotipas. Galbūt viešumoje jūs esate kiek santūresni, tačiau bendraujant, užmezgant santykį, pagauni ryšį, ir jis yra ilgam“, – sakė Džo bei pridūrė, kad, gyvendamas Anykščiuose, nejaučia ir didelio kultūrų skirtumo.
„Pamenu, išlipau iš lėktuvo ir visi atrodė kaip mano dėdė, pusbroliai ar močiutė. Maistas – nieko naujo. Paliko įspūdį tai, kad čia mašinos labai mažos ir galima nusipirkti pieno litrą – pas mus tik galonai. O „McDonald’s“ porcijos tokios mažos!

Vandenį semiu iš šulinio ir galiu nusipirkti šakotį bet kurioje parduotuvėje. Jungtinėse valstijose negaliu nusipirkti šviežių lašinių, šaltibarščių. Ši dalis man nauja, bet didelių skirtumų nepajutau“, – kultūrinio šoko teigė nepajutęs jaunasis J. Biliūno gimnazijos mokytojas.

Lietuvių kalba – „pamišusi“

Paklaustas, ar tėtis apsidžiaugė, kad sūnus ketina keliauti į jo gimtąją šalį, Džo juokėsi:
„Taip, tačiau jis – tikras lietuvis. Pasakiau: tėti, aš vykstu į Lietuvą! Jis atsakė: „Aha, gerai“. Tačiau kai jau buvau Lietuvoje, jis man labai entuziastingai pasakojo, ką turiu pamatyti.

Ar pavydi, kad esu Lietuvoje? Ne, jis išvyko gyventi į Jungtines Valstijas ir sako, kad liks ten. Tačiau jis pavydi, kai vasarą galiu nuvykti prie Rubikių ežero ar suvalgyti šviežių šaltibarščių, kurių jis neragavo jau 25 metus.“
Nors į Anykščius Džo atvyko spalio mėnesį, tačiau lietuviškai jau bando kalbėti, todėl teiravomės: galbūt ir namuose jis kalbėdavo lietuvių kalba?
„Mano tėtis, močiutė – taip, bet aš ne. Tik dabar mokausi lietuvių kalbos, prieš tai nemokėjau nieko. Visuomet stengiuosi kalbėti lietuviškai. Yra puiku, nes visi aplink mane taip kalba.

Direktorė nekalba angliškai. Autobuse, kavos parduotuvėlėse – taip pat nekalba, todėl aš turiu stengtis pasakyti „prašau bilieto“ ar „prašau vieną puodelį kapučino“. Kavinėje galbūt ir susikalbėčiau, tačiau aš nenoriu būti amerikietis, noriu apsimesti esantis lietuvis.
Anykščiuose mokiniai angliškai kalba labai gerai, tačiau vyresni žmonės čia angliškai nekalba.
Jei gyvenčiau Vilniuje arba Kaune, lietuvių kalbą mokyčiausi daug prasčiau, nes nebūtų tam poreikio, – sakė pašnekovas ir, pasiteiravus, ar lietuvių kalba labai sunki, griebėsi už galvos: – Taip taip taip! Neblogai kalbu ispaniškai. Ispanų ir anglų kalbos yra panašios, tačiau lietuviški žodžiai yra visiškai kitokie. Kažkokia pamišusi kalba! Žodį „diena“ suprantu, jis skamba logiškai. Tačiau „viso gero“??? Jūsų gramatika taip pat labai sunki.“

Švenčia Kūčias ir šv. Kalėdas

Šiais metais Džo didžiąsias metų šventes švęs Anykščiuose. Sako, kad laikysis lietuviškų tradicijų, kurios jam – taip pat ne naujiena.
„Mes visada švenčiame Kūčias ir Kalėdas. Ant stalo visuomet būdavo Kūčių maisto, mano močiutė skaičiuodavo, ar visi patiekalai ant stalo. Prašydavau: „Močiute, noriu „Mc Donald’s“ sumuštinio su sūriu!“. O ji atsakydavo: „Ne, mes turime valgyti šį maistą!“ – vaikystės prisiminimais dalijosi Džo.
„Mūsų namuose buvo lietuviškų ir amerikietiškų tradicijų mišinys. Šiais metais bus pirmosios mano lietuviškos Kūčios Lietuvoje, taip pat – ir Padėkos diena. Labai nekantrauju pamatyti, kaip lietuviai švenčia. Amerikiečiai myli Kalėdas, o Naujieji metai trankiai sutinkami turbūt tik Niujorke. Noriu sužinoti, ar čia – panaši tradicija. Noriu čia švęsti Velykas, o labiausiai nekantrauju pamatyti Užgavėnes.

Manau, kad dalis šeimos per šventes atvyks pas mane į Anykščius. Tuomet greičiausiai visi važiuosime į Vilnių ir Kauną aplankyti mano dėdę ir pusbrolius“, – švenčių planais dalijosi iš Amerikos mokytojauti atvykęs Džo, pridūręs, kad labai didelį įspūdį jam paliko mūsų miesto eglė, papuošimai. Jis sakė, kad jo gimtinėje visi eglutes puošia namuose, tačiau miestuose tokių didelių eglių nebūna, nebent Niujorke.
„Yra eglutė, bet ne tokia didelė, ne tokia, kokią matote amerikietiškuose filmuose. Anykščiai atrodo kaip filmas, tai – tobulas Kalėdų miestas!“ – Anykščiais žavėjosi amerikietis.

Cepelinai ir megztos pirštinės

Nors Džo į Anykščius atvyko vienas, tačiau vienišas tikrai nesijaučia.
„Anykščiuose esu vienas, bet turiu giminių Šiauliuose, Vilniuje, Kaune. Galiu keliauti. Mano namai yra puikūs, aš turiu savo namą, kaimynus, pas kuriuos nueinu kavos. Kai studijavau Los Andžele, buvau nuolatos užsiėmęs, buvo labai daug triukšmo.

Dabar viskas atvirkščiai – galiu išeiti ir būti visiškai kitokioje aplinkoje. Turiu savo namelį, upę, obelį, galiu nueiti šviežio maisto į turgų.
Turiu senus kaimynus, su kuriais galiu pasikalbėti ir suvalgyti cepelinų, kaimynė man mezga pirštines…“ – gyvenimu nedideliame mūsų mieste džiaugėsi iš Jungtinių Amerikos valstijų mokytoju dirbti atvykęs Džo.