Anykščiai Kazimiero Jogailaičio laikais

dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio valdymas, užtrukęs 52 metus (1440–1492), buvo ilgiausias vieno valdovo valdymo laikotarpis Lietuvos istorijoje. Jo, dar 12-mečio berniuko, iškelto į sostą įtakingų didikų grupuotės, valdymo pradžia buvo susijusi su nemažais neramumais, tarp jų – žemaičių sukilimu, bet didžioji jo valdymo dalis buvo ramus laikotarpis – bent jau etninei Lietuvai.

Kazimiero valdymo laikotarpiu – tai išryškėjo nuo pat jo valdymo pradžios – istorijos arenoje pirmą kartą pasirodo visa grupė reikšmingų to meto šiaurės Aukštaitijos valsčių centrų – Anykščiai, Pienionys ir Kurkliai, taip pat nedidelis Raguvos valsčius. Šio krašto gyventojų laimei, bet mūsų istorinio pažinimo nelaimei, šiuos kraštus aplenkė XIV a. kryžiuočių puldinėjimai, dėl kurių jau XIV a. žinome apie Anykščių krašto kaimynus: Ukmergę (1333 m.), Uteną ir Tauragnus (abu – 1373 m.).
Anykščių, Pienionių ir Kurklių kraštą aplenkė ir svarbus prekybos kelias, ėjęs iš Livonijos, kurio apsauga numatyta dar 1338 m. Gedimino paliaubų sutartyje su Livonija, dėl kurios pirmą kartą sužinome apie šiame kelyje buvusius tokius valsčių centrus kaip Užpaliai, Balninkai, Giedraičiai ir Nemenčinė. Arba 1367 m., kai vėlgi dėl naujoje sutartyje numatytos to paties kelio apsaugos, paminėti Videniškiai. Neminimi Anykščių krašto vietovardžiai ir Vytauto ar jo artimiausių įpėdinių laikų šaltiniuose, kurie jau gausesni, bet vis dar gana fragmentiški, ypač kalbant apie Lietuvos vidinę struktūrą ir geografiją.
O iš Kazimiero laikų išliko pirmas gana išsamus šaltinis, sistemingai kalbantis būtent apie vidinę Lietuvos valdovo administracijos veiklą. Tai vadinamoji Kazimiero suteikčių (dovanojimų) knyga, esanti Lietuvos Metrikos 3-ios knygoje. Tai gana painus šaltinis, Kazimiero kanceliarijos 1440–1476 m. išduotų žemių ir valstiečių dovanojimo aktų Lietuvos diduomenei registras, į kurį pateko ir 12 aktų tekstų, tarp jų ir vienas, minintis Anykščius bei Pienionis (1442 m. lapkričio 7 d.). Registro įrašus šioje knygoje stengtasi grupuoti geografiniu principu, nors ir nelabai sėkmingai, o jų chronologijos visai nepaisyta. Blogiausia tai, kad dauguma įrašų išvis nedatuota, nors apytiksles jų datas galima nustatyti iš dovanojimuose dalyvavusių pareigūnų paminėjimų.
Ką šiuo metu galima pasakyti apie šių įrašų datavimą, apibendrino istorikas Eugenijus Saviščevas 2008 m. paskelbtame straipsnyje „Suvaldyti chaosą: bandymas naujai tirti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero suteikčių knygą“ („Istorijos šaltinių tyrimai“, t. 1). Kazimiero suteikčių knygoje jis išskyrė 1376 įrašus (t. y. pranešimus apie ko nors dovanojimą vienam asmeniui), o juos sugrupavo į 812 „spėjamų aktų“, kurie dažniausiai būdavo išduoti vienu metu ir gali būti datuojami viena data.
Aštuoni iš šių aktų vienaip ar kitaip susiję su Anykščių valsčiumi (nr. 1, 27, 31, 36, 471, 767, 800, 803), tiesa, du iš jų yra pasikartojantys įrašai (nr. 31, 800 kartoja atitinkamai 1 ir 767 aktų informaciją). Dar keturiuose kalbama tik apie Kurklius (apie 1443–1458 bei 1443–1449 m., nr. 243, 250) ir Pienionis (apie 1443–1458 bei 1440–1447, nr. 5, 244), be to, verta paminėti ir du aktus, datuojamus apie 1440–1449 m., kuriuose minimas Raguvos valsčius (nr. 759 ir 760), o jo dalis taip pat plytėjo dabartiniame Anykščių rajone (bent iki Traupio ir Juostos upės) ir kuris taip pat pirmą kartą paminėtas Kazimiero suteikčių knygoje.
Užuominą apie senesnius laikus galima įžvelgti tik dviejuose Kazimiero suteikčių knygos įrašuose apie Kurklius ir Pienionis. 243-ajame akte (apie 1443–1458 m.) pasakyta, kad ponas Manvydas patvirtino suteiktį ponui Ginvaišui Kurkliuose, kuria patvirtino „keturis žmones, [kuriuos] dar Vytautas davė: Medę, Krimę ir Menę bei Vabalą“. 244-ajame akte ( datuota apie 1440–1447 m.) patvirtinti dar Žygimanto Kęstutaičio Ežiui duoti žmonės Pienionyse – Eiras ir Domeika. Matyt, kažkur netoli (vieta nenurodyta – gal tie patys Kurkliai?) Ežiui patvirtinti ir Žygimanto duoti Domeika, Vaidys ir Usegailas (Visgailas?). Kitais to paties akto įrašais buvo suteikti valstiečiai bajorams Buivydui, Daugvydui, Ratautui, Savičiui, Juriui, Petrui, Mykolui, Šeduikiui, Mangirdui ir kunigaikščiui Jurgiui su broliu. Galbūt šių valdų, kurios knygoje liko neįvardytos, irgi reikia ieškoti Anykščių krašte (Kurklių ar Pienionių valsčiuose).

Pirmojo Anykščių paminėjimo mįslė
Pastaruoju metu įsivyravo nuomonė, kad pirmą kartą Anykščiai paminėti 1440 m. liepos 22 d. iš Trakų pasiųstame Kazimiero pranešime Eišiškių vietininkui Mantautui, kuriame pranešama, kad didysis kunigaikštis ir karalaitis Kazimieras davęs „ponui Radvilai Astikaičiui, savo [žemės] maršalui, savo dvarą Any[kščius]“ („Dali eśmo panu Rodiwiłu Ostikowiczu marszałku naszomu dworec nasz Oni….“). Šį dokumentą 1826 laikraštyje „Dziennik Warszawski“ (nr. 18) paskelbė Ignas Danilovičius (vėliau, 1862 m., jis pakartotas to paties istoriko sudarytame registrų ir dokumentų rinkinyje „Skarbiec Dyplomatów“). Ignas Danilovičius, be to, nurodė, kad dokumentas buvo sunkiai skaitomas dėl to, kad jo popierius jau supuvęs. Todėl iki galo neišskaitytas liko ir Radvilai suteikto dvaro pavadinimas – istorikui pavyko išskaityti tik tris raides „Oni….“, kurias jis interpretavo su tam tikra abejone kaip „Onikszty (?)“.
1980 m., tuo remdamasis, lenkų istorikas Zbyslavas Voitkoviakas (Zbysław Wojtkowiak) savo studijoje „Užnerio Lietuva XV a. – XVI a. I pusėje“ jau kategoriškai pareiškė, kad Anykščiai pirmą kartą paminėti 1440 m., o suteiktį reikia suprasti ne kaip dvaro davimą Radvilai Astikaičiui, o kaip jo paskyrimą Anykščių „vietininku-laikytoju“. Taip lenkų istorikas sprendė dokumento prieštaravimą viskam, ką mes žinome apie tolesnę Anykščių istoriją, nes Anykščiai, kaip žinia, niekada nevirto privačiu dvaru, o visada buvo didžiojo kunigaikščio dvaras.
1992 m., ruošiantis minėti Anykščių 550 m. jubiliejų, kuris tuo metu skaičiuotas nuo 1442 m. paminėjimo, buvo išleistas straipsnių rinkinys „Anykščiai: istorijoje, literatūroje, atsiminimuose“, kuriame istorikas Algirdas Baliulis minėtą 1440 m. dokumentą įvedė į Anykščių istorijos apžvalgą kaip pirmąjį Anykščių paminėjimą. Tai sukėlė tam tikrą sumaištį, nes paaiškėjo, kad 550 metų Anykščių jubiliejus jau praleistas, bet nauji duomenys apie kiek senesnę Anykščių praeitį buvo visuotinai priimti ir nuo to laiko įsitvirtino literatūroje apie Anykščius.
Ilgą laiką šis faktas nekėlė abejonių ir šių eilučių autoriui, kol atidžiau skaitant tekstą nepradėjo kilti vis daugiau klausimų: 1) Kodėl apie Anykščių dvaro skyrimą Kazimieras randa reikalą pranešti būtent Eišiškių vietininkui, kuris su Anykščių valsčiaus reikalais neturi nieko bendra? 2) Kaip Anykščių dvaro „davimą“ Radvilai Astikaičiui suderinti su faktu, kad iškart po to Anykščiai žinomi kaip valdovo dvaras, kurio pirmuoju žinomu laikytoju buvo ne Radvila Astikaitis, o jo brolis Mikalojus Astikaitis? 3) Ar tikrai I. Danilovičiaus išskaitytos trys raidės „Oni….“ yra pakankamas pagrindas Radvilai duoto dvaro vardą tapatinti su Anykščiais?
Tiesą sakant, rimtų priežasčių manyti, kad buvo pagrindo apie Anykščių reikalus informuoti Eišiškių vietininką, nėra. Atsižvelgiant dar ir į neaiškų dvaro pavadinimo perskaitymą, galima manyti, kad tai vis dėlto buvo kažkoks dvaras Eišiškių valsčiuje. Geriausiu atveju „Oni….“ tapatinimo su Anykščiais versiją galima pripažinti neįrodyta hipoteze, kurios tuo tarpu dar negalima laikyti istoriniu faktu.

1442-ieji Anykščių istorijoje: pirmasis Kazimiero apsilankymas
Tad verta grįžti prie ankstesnės versijos, kad Anykščiai pirmą kartą paminėti 1442 m. lapkričio 7 -ąją ir šis paminėjimas iš tiesų yra ne eilinis ar atsitiktinis įvykis – už jo slypi visa istorija.
Kazimiero suteikties akte, kuris įrašytas į minėtą Kazimiero suteikčių knygą (nr. 767), sakoma, kad didysis kunigaikštis ir karalaitis Kazimieras, būdamas Anykščiuose (в Оникъштахъ), Krašui Daugintaičiui (Краш Довъкгинътовичъ) suteikė tris žmones, gyvenusius Pienionių valsčiuje – Kigą, Domutį ir Novenį.
Aktas adresuotas „Vilniaus ponui Astikui“, kuris bent nuo 1398 m. buvo ir Užpalių seniūnas. Užpalių valsčiui veikiausiai priklausė ir Anykščiai bei Pienionys. Po Astiko mirties, kuri jį užklupo netrukus (nes aptariamas aktas – paskutinis jo paminėjimas), Anykščiai tapo savarankišku valsčiumi, administruojamu jo sūnaus Mikalojaus Astikaičio, o Užpaliai ir Pienionys taip ir liko vienu dvigubu valsčiumi, Anykščių valsčiaus perkirstu į dvi dalis ir valdytu vieno seniūno (vietininko), kuriuo iš pradžių tapo Radvila Astikaitis.
Kazimiero suteikčių knygos 800-ajame akte tas pats pakartota trumpiau, nenurodant datos ir vietos (Anykščių), bet čia gavėjas įvardijimas pilnesniu vardu – Nekrašas (Некрашеви).
Su tuo pačiu gavėju Nekrašu susiję dar du besidubliuojantys įrašai, kuriuose kalbama apie tai, kad Nekrašui Gintautaičiui Deltuviškiui (Некрашу Кгинътовтовичу Дявилтовцу) suteikta Gvozdo žemė Anykščiuose (земля Кгвоздева в Оникъштахъ) (nr. 1). Kitame įraše tas pats aktas atpasakotas dar trumpiau, praleidžiant Anykščių vardą, o patį Nekrašą pavadinant Daugimantaičiu (Некрашу Довкгимонътовичу земля Кгвоздева). Čia taip pat nurodyta, kad suteiktį patvirtino „ponas Petrošius“ (nr. 31).
E. Saviščevo manymu, šis asmuo – tai Petras Mantigirdaitis, Lietuvos žemės maršalas 1434–1459 m.
Kazimiero suteikčių knygoje yra ir dar viena „pono Petrošiaus“ patvirtinta suteiktis Anykščiuose. Kažkokiam Liepoliui (Леполису), kuriam suteiktas valstietis Igailigidas (Икъкгоиликгид) iki valdovo valios (nr. 803). Petro Mantigirdaičio veiklos laikotarpis neprieštarauja galimybei, kad ir ši suteiktis irgi galėjo būti atlikta 1442 metais.
Nekrašo vardas tik tą vieną kartą sutrumpintas į Krašą, bet tėvavardis nurodytas tris kartus vis skirtingai (Daugintaitis, Gintautaitis, Daugimantaitis). Vienas iš šių tėvavardžio variantų (Daugimantaitis) labai primena vienos iš galingiausių Ukmergės krašto giminių – Daumantų-Siesickių – vardą (Daumantas iš esmės yra kiek sutrumpėjęs vardo „Daugimantas“ variantas), nors Deltuvos kontekste prasmingai atrodytų ir variantas „Gintautaitis“, kadangi žinoma ir Gintautų-Deltuviškių giminė. Tiesa, šis variantas – mažiausiai tikėtinas, nes kiti du užrašymai rodo, kad tikrasis Nekrašo tėvavardis prasidėjo dėmeniu „Daug-“. Tad gal gali būti, kad ir Daumantų kaimas aukštame Šventosios krante į šiaurę nuo Kavarsko (ties Daumantų atodanga) išaugo iš tos pačios trijų Pienionių valsčiaus valstiečių suteikties Nekrašui Daugimantaičiui (Daumantaičiui)?
E. Saviščevas Gvozdo žemės Anykščiuose (Anykščių valsčiuje) suteiktį datavo 1440–1447 m. laikotarpiu, neatmesdamas galimybės jos datavimą susiaurinti iki 1440–1443 m.. Manytina, kad iš tikrųjų ši suteiktis Nekrašui Daugimantaičiui turėjo būti išduota tuo pačiu metu, kaip ir trijų valstiečių dovanojimas Nekrašui Pienionių valsčiuje 1442 m. lapkričio 7 d., juo labiau kad ją Kazimieras atliko būdamas Anykščiuose.
Tai, kad valdovo kanceliarijoje išliko net po du Nekrašui Daugmantaičiui duotų suteikčių aktų nuorašus (juodraščius), rodo, kad šiems aktams Kazimieras teikė didesnę reikšmę, kokios nepastebime daugiau kaip tūkstančio kitų šioje knygoje suregistruotų suteikčių atveju. Manytina, kad įtakingas deltuviškis šiomis dviejomis iš valdovo išsirūpintomis suteiktimis Pienionių ir Anykščių valsčiuje siekė įgyti daugiau įtakos valsčiuose, plytėjusiuose į šiaurę nuo jo pagrindinių valdų Ukmergės valsčiuje.
Svarbu įvertinti ir šių suteikčių istorinį kontekstą. 1440 m. Goštauto ir Alšėniškių vadovaujamai Lietuvos ponų grupuotei Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškėlus Kazimierą Jogailaitį, Žemaitija pasipriešino. Žemaičiai nepripažino Kęsgailos Valmantaičio, kurį seniūnu norėjo paskirti Kazimiero aplinka. Kilo sukilimas, kuriam vadovavo ankstesnio seniūno Kantauto giminaitis Daumantas. Tik 1441 m. gale Kazimierui ir jo globėjams pavyko gražiuoju susitarti su žemaičiais. Jie sutiko seniūnu pripažinti Kazimierui palankų Kantautą, buvusį Žemaitijos seniūnu iki sukilimo, 1436–1440 m.. Pačiai Žemaitijai, atskiriems jos valsčiams, Kazimieras 1441–1442 m. dalijo privilegijas, o sukilime dalyvavusiems bajorams ( tarp jų net Daumantui) – valstiečius ir valdas. Kazimiero globėjai akivaizdžiai norėjo žemaičių diduomenės papirkimu išspręsti žemaičių sukilimo problemą.
Tad kyla klausimas – ar tik Nekrašas Daugimantaitis (Daumantaitis) nėra buvusio žemaičių sukilimo vado Daumanto sūnus, gavęs valdų iš pradžių Deltuvoje, o 1442 m. lapkričio 7 d. – ir Pienionyse bei Anykščiuose, Kazimierui siekiant susitaikyti su žemaičių sukilimo dalyviais?
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad su 1442 m. Kazimiero apsilankymo Anykščiuose laiku galima susieti ir Vilniaus vaivados Daugirdo patvirtintą suteiktį ponui Sudivojui (Valmantaičiui): Anykščiuose jam duota 30 žirgšėrių (nr. 27). Daugirdas mirė 1443 m. pradžioje, tad jau vien jo dalyvavimas orientuoja mus į artimą Kazimiero lankymuisi Anykščiuose laikotarpį.
Valmantaičiai (Rumbaudas, Kęsgaila, Jaunius, Šedbaras, Gudigirdas, Sudivojus) buvo iš Deltuvos kilę vieni įtakingiausių Lietuvos didikų, o Mazginas, jų senelis iš motinos pusės, buvo žemaičių bajoras. Tad Vytauto laikais jie padarė puikią karjerą, ypač Žemaitijoje, kur Rumbaudas ir Kęsgaila Valmantaičiai vienas paskui kitą užėmė Žemaitijos seniūnų pareigas, o Kęsgaila siekė jas susigrąžinti ir dabar, 1442-aisiais (jam tai netrukus pavyko).
Dviejų įtakingų deltuviškių sąsajos su Anykščiais tais pačiais 1442 m. ar artimu laikotarpiu vargu ar yra atsitiktinės. Kazimieras Anykščiuose, matyt, tvarkė savo santykius su įtakingais Deltuvos didikais – tiek su tais, kurie kėlė jam problemų (Nekrašas Dau(gi)mantaitis), tiek su savo šalininkais (Valmantaičiai).
1442 m. Kazimiero veiklos Anykščiuose apžvalgos pabaigoje reikia atkreipti dėmesį į dar vieną faktą. Dar 1994 m. Artūras Dubonis atkreipė dėmesį į Lietuvos Metrikos 224-ojoje knygoje aprašytą 1522 m. Anykščių bažnyčios kunigo klebono Vaitiekaus bylą su Čedasų dvaro savininku Grigu Astikaičiu dėl klebonijos žemių Vyžuonose. Šioje byloje užsiminta, kad Anykščių klebonija jau egzistavo Anykščių vietininko Mikalojaus Astikaičio laikais, taigi 1442–1452 m. A. Dubonis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Anykščių bažnyčios fundatorius buvo pats didysis kunigaikštis. Jeigu taip, tai, atsižvelgiant į A. Dubonio nurodytą apytikslį bažnyčios įkūrimo laiką, logiška būtų daryti prielaidą, jog sprendimą dėl Anykščių bažnyčios steigimo Kazimieras taip pat galėjo padaryti 1442 m. lapkričio mėnesį, savo apsilankymo Anykščiuose metu.

Antrasis Kazimiero apsilankymas Anykščiuose
Kazimiero laikų dokumentuose tarsi nėra aiškiai datuotų žinių, kad Kazimieras antrą kartą būtų lankęsis Anykščiuose. Bet Kazimiero suteikčių knygoje yra užregistruotas aktas, nurodantis Kazimierą veikiausiai dar kartą buvus Anykščiuose. Jame pasakyta, kad Anykščiuose turbūt pats Kazimieras (bent jau nepaminėtas joks kitas pareigūnas) paskyrė 9 suteiktis Žemaitijos bajorams Kražiuose, Viduklėje ir Raseiniuose. Šis aktas datuotas pirmaisiais indikto metais (nr. 471). Indiktas buvo 15 metų ciklas. Kazimiero suteikčių knygos apimamu laikotarpiu pirmieji indikto metai atitiko 1452 m. rugsėjo – 1453 m. rugpjūčio arba 1467 m. rugsėjo – 1468 m. rugpjūčio laikotarpius.
Kurį iš šių datavimų pasirinkti? Kazimiero suteikčių knygoje yra įrašas ir apie tai, kad ponui Mykolui Kęsgailaičiui, Vilniaus vaivadai, karalius Anykščiuose davė 4 žmones su pievomis prie Jaros ežero – Jučaitį, Vytarą, Sauginaitį ir Jurį Vaikštaitį (nr. 36). Šiuo atveju akivaizdžiai matome vėlyvesnio Kazimiero valdymo laikotarpio dokumentą, kadangi Mykolas Kęsgailaitis Vilniaus vaivada buvo 1459–1476 m. Šis dovanojimas galėtų sutapti su antruoju Kazimiero apsilankymu Anykščiuose, jeigu jį datuotume pagal antrąją alternatyvą, t. y. 1467–1468 m. Galima pastebėti, kad su šiuo antruoju Kazimiero apsilankymu Anykščiuose irgi siejasi Valmantaičių įtakos Anykščių valsčiuje stiprinimas.
E. Saviščevo manymu, akto nr. 471 „indikcija klaidinga. Remiantis itinerariumu, valdovas Anykščiuose buvo tik kartą – 1442 m. lapkritį“. Tad istorikas ir šią Kazimiero suteiktį su tam tikra abejone pabandė priskirti 1442 m. Kazimiero apsilankymui Anykščiuose. Tačiau šaltinio informaciją atmesti remiantis vien tuo, kad antrasis Kazimiero apsilankymas nepaliudytas kituose šaltiniuose, iš kurių sudarytas jo itinerariumas, yra neįtikinamas, nes kaip tik šio šaltinio pagrindu galima būtų papildyti Kazimiero itinerariumą. Pats šiuo metu žinomas Kazimiero itinerariumas neleidžia atmesti Kazimiero lankymosi Anykščiuose 1467–1468 m. (taip pat ir 1452–1453 m.), nes valdovas tuo metu tikrai buvo Lietuvoje.

Anykščių miesto ištakos
Kazimiero valdymo pabaigoje apie Anykščius informacijos pateikia ir Kazimiero išmokų knyga, apimanti 1479–1491 m. laikotarpį (Lietuvos Metrikos 4-oji knyga).
Iš jos sužinome, kad 1486 m. Anykščių karčemos jau davė valdovui apčiuopiamų pajamų, iš kurių 8 kapas (480) grašių Kazimieras tų metų vasario 9 d. paskyrė Aleksandrui Mangirdaičiui, o 10 kapų (600) grašių tų pačių metų lapkričio 23 d. – Jurgiui Kondrataičiui. Beje, Kondratas buvo to meto Anykščių vietininkas, tad, matyt, tie 600 grašių buvo skirti jo sūnui.
1488 m. kovo 17 d. Mykolui Miškovičiui vėlgi teko 8 kapos grašių, o jo broliui Stanislovui – 10 kapų grašių iš Anykščių karčemų. Nelabai dažnas Anykščių minėjimas šioje knygoje rodo, kad Anykščiai tuo metu nebuvo svarbus valdovo pajamų šaltinis, bet jau pradėjo funkcionuoti ir kaip miestelis.
Baigiant šio seniausio, rašytiniais šaltiniais pagrįsto Anykščių istorijos laikotarpio apžvalgą, reikia pažymėti, kad Anykščiai Kazimiero laikais buvo ne tik valdovo dvaras, kuriame Kazimieras lankėsi du kartus, ne tik valsčiaus, iš pradžių, matyt, priklausiusio Užpaliams, o nuo 1442 m. – savarankiško, centras, bet, Kazimierui įsteigus bažnyčią, tapo ir parapijos centru bei pradėjo augti kaip miestelis.