Anykščiai tampa kino kūrėjų Meka

Anykščių menų centras ir kino studija „Nominum“ anykštėnams ketvirtadieniais dovanoja galimybę pamatyti geriausius lietuviškus filmus, sukurtus su Anykščiais susijusių kino kūrėjų, ir susitikti su jų autoriais.
Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre nuo rugsėjo antrosios iki spalio septintosios vykstančioje kino šventėje bus parodyta dešimt filmų, kurių kai kurie kūrėjai gyvena Anykščiuose arba kitokiais ryšiais yra susiję su Anykščiais.

Dėl to vienuolika metų Anykščiuose vykęs dokumentinių filmų festivalis „EDOX“ šiemet pavadinimą pakeitė į „ADOX“, pavadinimu „Pasaulyje pripažinti, Anykščių paliesti…“ pabrėžiant ypatingą dėmesį Anykščiuose gyvenančių kino profesionalų kūrybai. Šio festivalio nebūtų buvę, jei ne kino režisierius ir prodiuseris, 1992 metais vienas pirmųjų Lietuvoje įkūręs privačią kino studiją „Nominum“, dokumentiniais filmais pasaulyje pagarsėjęs dokumentinio kino kūrėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Sarickų kaime sodybą puoselėjantis Arūnas Matelis.
Festivalis prasidėjo Anykščiuose įsikūrusios šeimos – režisieriaus ir prodiuserio Lino Mikutos ir operatorės Kristinos Sereikaitės dokumentiniu filmu „Romno vaikystė“. Tai jaudinantis pasakojimas apie autoriaus gimtajame mieste Klaipėdoje skurde augusio, tačiau mylimo vaiko kasdienybę. Nors filmas ekranuose pasirodė prieš metus, autoriai Romaną filmavo prieš šešetą metų, tad filmo žiūrovams labai knietėjo sužinoti tolesnį vaikinuko likimą. O jis, pasak autoriaus, susiklostė palankiai. Diskusijos apie filmą užtruko bene tiek pat, kiek ir filmas. Beje, jaunasis režisierius džiaugėsi, kad šiame festivalyje bus parodyti svarbiausi jo kurti filmai.
Praeitą ketvirtadienį, rugsėjo 16 d., anykštėnams buvo pristatytas filmas „Omarų sriuba“, kurį prodiusavo keturi užsieniečiai ir Algimantė Matelienė bei Arūnas Matelis. Kino vakare dalyvavo kompozitorius Gintaras Sodeika.
Po filmo buvo pristatyta pirmoji Lietuvoje išleista vinilinė plokštelė su įrašytu filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ garso takeliu (kompozitorius Alberto Lucendo), pelniusiu „Sidabrinę gervę“.Tai pirmas kartas, kai tokiu formatu išleidžiama lietuviško filmo muzika. Vos 200 egzempliorių tiražu išleidžiama kolekcinė plokštelė eksponuojama Anykščių koplyčioje, Gintauto Beržinsko fotografijų parodoje „Nuostabieji lūzeriai. Fosilijos“. Joje parengta 2017 m. sukurto daugybę apdovanojimų pelniusio, pripažinto geriausiu metų lietuvišku filmu kinematografinė medžiaga. Tai dokumentinė juosta, pasakojanti apie bene sudėtingiausių ir profesionaliausių pasaulyje dviračių lenktynių „Giro d‘Italia“ užkulisius, kurių filmuoti kino dokumentalistai neturėjo teisės 40 metų. Pasak parodos kuratoriaus A. Matelio, filmavimo metu buvo padaryta per 14 tūkstančių nuotraukų, tačiau į filmą nepateko nė viena, nes filmo autoriai vieną sumanymą pakeitė kitu. A. Beržinskas buvo vienas iš dešimties laimingųjų, įgijusių teisę važiuoti su savo motociklininku šalia dviratininkų ir fotografuoti. Jam pavyko padaryti unikalių ir įtaigių kadrų, kurių tik mažytę dalį, tačiau dideliu formatu šį mėnesį gali pamatyti anykštėnai.
Pasak A. Matelio, nors pats filmas yra be galo didelės vertės, tačiau esamais pasiekimais apsiriboti nepakanka, kai esama prielaidų į filmo kūrimo procesą pažiūrėti plačiau, „išrūšiuoti“ nepanaudotą medžiagą naujam gyvenimui. „Dokumentinis kinas sukuriamas vos iš vieno procento viso nufilmuoto turinio – talento, pastangų, minčių, patirčių – o likę 99 procentai lieka užmarštyje ar net ištrinami iš kietųjų diskų“, – sakė režisierius, pristatydamas parodą. .
Naudodamasis proga, po parodos pristatymo apie šio festivalio ištakas, organizatorių santykį su Anykščiais pakalbinau jau dvyliktą kartą geriausius dokumentinius šalies ir užsienio filmus anykštėnams pristatantį daugelio prestižinių kino festivalių prizininką, Europos kino akademijos narį, JAV Režisierių Gildijos narį A. Matelį. Pasak jo, šio festivalio ištakomis reikėtų laikyti 2009 ųjų lapkričio mėnesį, kai Anykščių Šv. Mato bažnyčioje buvo parodytas 164 minučių trukmės Filipo Groningo filmas „Didžioji tyla“, pasakojęs apie ypatinga askeze pasižyminčius kartūzų vienuolius. „Tai ypatingas filmas, pirmą kartą Lietuvoje parodytas bažnyčioje, taigi, ypatingoje vietoje, – prisiminė A. Matelis. Filmą rodėme Lietuvoje, o Anykščiai nė kino teatro neturėjo. Architektė Daiva Gasiūnienė pasiūlė rodyti bažnyčioje. Buvo šalta, tačiau susirinko keturi šimtai žmonių, kurių valia ir noras pamatyti filmą buvo stipresnis už šaltį. Paskui su festivaliais „EDOX“ apsistojome Anykščių koplyčioje ir šiai erdvei esame ištikimi iki šiol. Festivaliai reikalauja daug organizacinio darbo, lėšų ir laiko. Juk reikia filmų vertimo, gero garso, gero projektoriaus…Vis pagalvodavau – na, šis bus paskutinis, tačiau mačiau, kad žmonėms šito festivalio reikia, ir tai suteikia stiprybės. Juolab kad Anykščių krašte jau gyvena bene septyni mano kolegos, su dokumentiniu kinu susiję kūrėjai. Aš ir pats ruošiuosi galutinai įsikurti Sarickų kaime. Mano tėvukas iš šio kaimo, ten tiek nuostabių vasarų praleista pas jau Anapilin iškeliavusią močiutę Mildą. Gal dar negimęs jau buvau tame kaime?“ – juokavo režisierius ir visai rimtai pastebėjo, kad rąstai gyvenamajam namui jau sukirsti…
Festivalio programa artėja prie pabaigos. Dokumentinio kino mėgėjai praeitą ketvirtadienį, rugsėjo 23-iąją, susitiko su Vytautu V. Landsbergiu ir žiūrėjo šio menininko sukurtą juostą „Vanago portretas“, pasakojančią apie Lietuvos partizanų vadą Adolfą Rmanauską – Vanagą, bei turėjo puikią progą susipažintu su Anykščiuose gyvenančių kino kūrėjų Lino Mikutos ir Kristinos Sereikaitės filmu „Šaltos ausys“. Žiūrovų laukia pažintis su dar trimis filmais ir jų autoriais.