
Perskaičiau apie stelas ,,Anykštoje” (Gražina ŠMIGELSKIENĖ, ,,Profesoriui stelos daro įspūdį”,- ,,Anykšta”, 2015-11-14) ir, teisybę pasakius, suglumau dėl spaudimo jas kūrusiems, nepasitenkinimo, kuris perauga įprastas meno vertinimo ribas. Be abejo, kritika gali ir turi būti, kaip ir kiekvienas gali turėti savo nuomonę (taip pat ir stelų kūrėjai). Stelos su A.Baranausko moralinio testamento žodžiais yra puiki idėja. Vilnius turėtų nusigraužti nagus, kad nesugalvojo to paties su Gedimino laiškais, kas skelbtų visiems, jog prieš šimtus metų mes buvome šių dienų Europos idėjos ir tolerancijos lopšys. Stelos, ko gero, yra vienas iš tų puikių pavyzdžių, kai Anykščiai vėl atsiduria Lietuvos avangardo centre. Vėl vienu žingsniu priekyje Vilniaus. Kaip ir puikus takas palei Šventąją, kurį daugelis lygina ir vertina net labiau nei Palangos tiltą (o prisimenate, kiek čia aistrų virė ir kaltinimų buvo?). Vis pagalvoju: ,,O kada Vilnius sugebės turėti panašią promenadą palei Nerį?‘‘
Keista, jog stelos kelia kažkokias aistras ir nepasitenkinimą. Nors, iš kitos pusės, galbūt ir nenuostabu. Kiek pažiūriu atgal– pradžioje labiausiai kritikos sulaukę darbai (minėtas takas palei Šventają, naujoji biblioteka, kultūros sostinės plakatas ir jos renginiai, net ir Lajų takas) kaip tik ir daro Anykščius garsius, patrauklius, įdomius bei ženklina miestą kaip inovatyvų, turintį idėjų. Skaudi kritika greitai užsimiršta, o po to visi drauge maudosi maloniuose šlovės spinduliuose.
Iš ko dar galėtų būti stela Baranausko žodžiams, jei ne iš puikiai rasto sprendimo – paprasto senstančio metalo. Blizgančio metalo? Būtų it ,,euro remontas”, neturintis nieko bendro su A.Baranausku. Iš akmens? Atrodytų pretenzingai, negyvai ir, ko gero, tai tiktų tik ten, kur Žodis ir atėjo pas mus išguldytas ant akmens, t.y. Mozės ant Sinajaus kalno, ant akmens plokščių užrašytas Dekalogas. Medinė? Pernelyg trapu viešoms erdvėms, rizikinga turėti stelas, suskaldytas jau po metų. Be to, būtų labiau panašu į saviveiklinį eilinį parkelį ar ,,vestuvių” suvenyrą, tai disonuotų atsižvelgiant į čia esančią modernią aplinką.
Galbūt yra ir kitų tinkamų formų, bet tebūnie, kad tai sprendžia tie, kurie turi skonį. Bet dėl skonio ir ginčijamasi, bet… su tais, kurie jį turi. Kaip ir kompetenciją ginčams. ,,Man nepatinka” čia neturėtų būti argumentas. Juk tikrai ne vienetams labiau patinka penktadieninis ,,Duokim garo”, o ne G.Gelgoto Naujų Idėjų Kamerinis Orkestras.
Stelų metalas sendamas lyg japoniškas sodas įgis vis daugiau spalvų ir prasmių. Kaip tekantis laikas. Kai atrodo, jog daug vertybių nyksta, o lieka tik žodis, kuris prasišviečia šiose aprūdijusiose stelose ir egzistuos amžinai, kol skaisti saulė, dangaus mėlynė ar naktinės šviesos leis mums dar kartą nustebti perskaičius jį. Taip natūraliai senstančios stelos dar labiau išryškins žodį ir tai, kas jį pasakė. Puiki idėja prisiminti tas vertybes, kurias išsakė A.Baranauskas. Asketiška, tikra, nenuglaistyta…
Bijokime banalumo, o ne eksperimento ar naujos idėjos. Net jeigu eidami nauju keliu ir suklysime, juo verta eiti. Sudarykime erdvę gaivioms idėjomis ir meninei drąsai, nepriklausomai nuo to, ar norime tapti Europos kultūros sostine, ar tiesiog moderniu miestu Lietuvoje.
Arūnas Matelis, režisierius