Anykščių istorijos perkūrimas: nuo fantazijų apie „karališką“ kurortą iki muziejaus griovimo

Dr. Tomas BARANAUSKAS, istorikas

Norėčiau žiūrėti į tai, kas vyksta su Anykščių istorine atmintimi ir paveldu, pozityviai ir optimistiškai. O viskas, kas vyksta, kažkaip vis susiję su į Anykščius vėl atsigręžusio daugiau kaip prieš tris dešimtmečius Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui vadovavusio Vytauto Balčiūno veikla. Į Anykščius šis veikėjas grįžo kupinas keisčiausių istorijos ir jos paveldo perkonstravimo idėjų ir dėl man nežinomų priežasčių pritvinkęs neapykantos savo įpėdiniui muziejaus direktoriaus poste Antanui Verbickui.

Antai užpernai Vytautas Balčiūnas organizavo renginių ciklą „Anykščių karališkas kalendorius“, kuriuo siekė priminti tuos 4 Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ir Lenkijos karalius, kurie lankėsi Anykščiuose. Akcija labai šauni, taip pat ir mane, kaip istoriką, paskatinusi permąstyti su pirmuoju Anykščių paminėjimu susijusias problemas ir atrasti, kad tris dešimtmečius kaip pirmojo Anykščių paminėjimo data minėtas 1440 m. liepos 22 d. Kazimiero Jogailaičio dokumentas iš tiesų kalba apie Naniškes Šalčininkų rajone: dabar tai – kaimas, turintis bemaž 30 gyventojų. Kad 1440 m. dokumente išlikusios raidės „oni“, XIX a. buvo klaidingai interpretuotos kaip „Onikszty“, iš tiesų yra vietovardžio „Noniški“ (Naniškės) fragmentas, dar 2001 m. nustatė lenkų istorikas Rafalas Javorskis, radęs naujų šaltinių šio dvaro dovanojimo tema. Bet jis tai pateikė Radvilų žemėvaldos formavimuisi skirtame straipsnyje, o ne Anykščių istorijos kontekste, todėl Anykščiuose tai ilgą laiką liko nepastebėta.
Gaila tik, kad „karališkąją“ Anykščių atmintį pradėjusiam žadinti V. Balčiūnui istoriniai faktai rūpėjo mažiausiai – jie tapo tik pretekstu jo paties istorinėms fantazijoms. Visų pirma, fantazijai apie „karališkąjį kurortą“, iš istorinių šaltinių negirdėtą-neregėtą padarą, kuriam pretekstu ir turėjo tapti 4 valdovų išimtinai darbiniai vizitai į Anykščius…

O žinią apie patikslintą Anykščių pirmojo paminėjimo datą Anykščių „karališkosios istorijos“ gaivintojas pasitiko tokiais epitetais, kaip „istoriko ultimatumas“, „koktus radikalizmas“, „tik hipotezė ir nieko daugiau“ (nors iš tiesų tai – įrodytas faktas, o ne hipotezė), o patį renginį, kuriame aš pristačiau naujus duomenis apie Anykščių praeitį, pavadino „miesto muziejaus vadovo surengtu linču“. Beje, kad maža nepasirodytų, pats tas „miesto muziejaus vadovas“ (kalbama apie Antaną Verbicką) buvo apkaltintas iškart ir tariamu Anykščių pirmojo paminėjimo tyrimų blokavimu, ir tam skirto renginio organizavimu (V. Balčiūnas, „Kodėl lapkričio 30 d. neminimas Anykščių miesto įkūrėjo gimtadienis?“, „Anykšta“, 2022 m. lapkričio 29 d.).

Visa tai, žinoma, tebuvo ne toks jau kenksmingas popieriaus marginimas menkaverčiais rašto ženklais, kuriems buvo lemta nugarmėti užmarštin be didesnės žalos miestui ir pasauliui. Kai kuriais atvejais, žinoma, V. Balčiūno verbalinis siautėjimas peržengdavo visas padorumo ribas. Antai, remdamasis tokiu „vertingu“ šaltiniu, kaip praėjus keliems dešimtmečiams po Stanislovo Didžiulio mirties iš pateikėjos, gimusios tuo metu, kai S. Didžiulis mirė, užrašytu gandu, žymųjį knygnešį ir visuomenės veikėją išvadino sadistu ir reikalavo jo vardą pašalinti iš Anykščių viešosios bibliotekos pavadinimo.

Nauja V. Balčiūno su Anykčiais susijusi fantazija buvo kur kas skandalingesnė, brangesnė ir destruktyvesnė. Buvęs Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius, įgijęs praeitos kadencijos rajono savivaldybės vadovų pasitikėjimą, įtikino juos skelbti konkursą, kurio uždavinys būtų nugriauti Antano Vienuolio pastangomis sukurtą Antano Baranausko klėtelės gaubtą ir visapusiškai modernizuoti, fundamentaliai rekonstruoti iki šiol rūpestingai saugotą Antano Vienuolio memorialinę sodybą, kuri iki šiol sėkmingai išliko tokia, kokią suformavo ir mums paliko pats A. Vienuolis.