Anykščių krašto partizanų spauda

(Tęsinys. Pradžia Nr. 70;83;100)
“Partizanai daug dėmesio skyrė darbui su visuomenę, todėl ypač didelę reikšmę turėjo partizanų spauda. Partizanų leidiniai neatstovavo jokioms politinėms partijoms, nepiršo jokių specialių gyvenimo formų. Ji stengėsi išreikšti lietuvių tautos valią, palaikyti tautinę moralę ir ruošti tautą lemiamai išsilaisvinimo kovai. Partizanai siekė, kad spaudoje atsispindėtų tautos gyvenimas, vargai, kančios ir viltys, kad laisvas lietuviškas žodis pasiektų kiekvieno lietuvio širdį ir skatintų kovai dėl Lietuvos laisvės“, – apie pokario kovas pasakoja anykštėnas istorikas Gintaras VAIČIŪNAS.

Nuo pat 1944 metų rudens iki 1951 metų vidurio Anykščių krašto partizanai leido ir platino įvairius leidinius. 

Žinomi net 6 Aukštaitijos partizanų leidiniai, kurie reguliariai buvo spausdinami ir platinami Anykščių krašte. Tai Vytauto apygardos štabo „Aukštaičių kova“ (iki 300 egzempliorių) ir „Laisvės šauklys“ (iki 500 egz.), Algimanto apygardos štabo „Partizanų kova“ (iki 300 egz.) ir „Pragiedruliai“ iki (200 egz.), Didžiosios kovos apygardos štabo „Tėvynei šaukiant“ (iki 300 egz.), Vyčio apygardos štabo „Lietuva brangi“ (iki 300 egz.). Žuvus partizanų spaudos leidėjams arba priešui į rankas patekus spausdinimo įrangai, laikinai šių periodinių partizanų leidinių spausdinimas nutrūkdavo. 

Pirmieji visame Rokiškio, Anykščių, Kupiškio regione pradėjo leisti pogrindinę spaudą svėdasiškiai. Tai buvo nedidelis laikraštėlis, apie 100 egzempliorių tiražu išleistas pavadinimu „Į kovą“ , iš viso per 2 (lapkričio-gruodžio) mėnesius buvo išleisti 4 šio laikraštėlio numeriai, spausdinti buvo paruoštas ir 5 numeris, bet 1944 12 24 NKVD-istams sunaikinus organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ štabą, visi partizanų dokumentai ir spausdinimo mašinėlė pateko  priešui į rankas. 

Periodiniai Algimanto apygardos štabo partizanų leidiniai 1947-1948 m. buvo spausdinami prie Andrioniškio esančiame Plotų vienkiemyje, Juozo Kriaučiūno sodyboje įrengtame bunkeryje. Pagrindinis šios spaudos redaktorius ir leidėjas buvo Niūronių kaimo pradžios mokyklos mokytojas Jurgis Urbonas–Lakštutis. Šį bunkerį,  vadintą „Birštono“ vardu, 1948 vasario 9 dieną  sunaikinus, Algimanto apygardos partizanų spaudos leidimas persikėlė į Šimonių girią, o vėliau – į Drobčiūnų mišką netoli Svėdasų.

 Čia šios apygardos leidinių rengimą pratęsė Margirio rinktinės vadas jūžintiškis, LK atsargos leitenantas Juozas Kemeklis–Rokas. Vytauto apygardos štabo leidinius leido Utenos „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas  Bronius Kazickas-Saulius  bei tos pačios gimnazijos lotynų kalbos mokytojas Vytautas Pakštas–Vaidotas. 

Paskutinis Vytauto apygardos ir Aukštaitijos partizanų spaudos redaktorius buvo poetas prozininkas ir dramaturgas Bronius Krivickas–Krivaitis. Didžiosios Kovos apygardos leidinį „Tėvynei šaukiant“  redagavo Skiemonių pradžios mokyklos mokytojas Alfonsas Leščius–Šaltekšnis ir kurkliečiai Kauno VD universiteto studentas medikas Jonas Juras–Žilvinys bei LK atsargos leitenantas Petras Kukta–Girininkas. 

Visi Anykščių krašte leistų ir platintų partizanų leidinių redaktoriai žuvo. Tik  pirmojo  leidinio „Į kovą“ redaktorius svėdasiškis inžinierius geodezininkas Jurgis Guzas mirė lageryje 1947 metais. Jo baudžiamojoje byloje kaip daiktiniai įrodymai liko partizanų organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ štabe leisti pirmieji Anykščių krašto partizanų leidiniai – laikraštėlis „Į kovą“ , 4 numeriai,  atsišaukimai „Į lietuvius“, „Įspėjimas milicininkams ir skrebams“ bei „Į Svėdasų miestelio gyventojus“ ir įvairūs partizanų dokumentai, tarp jų partizanų skyriaus kūrimo instrukcija, partizanų priesaikos tekstas ir partizanų organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ štabo scheminis brėžinys ant mastelinio popieriaus, kuri nubraižė šios organizacijos vadas inžinierius Jurgis Guzas. Pagal jo parengta brėžinį buvo įrengti trys pirmieji partizanų bunkeriai Šimonių girioje. 

Partizanų skyriaus kūrimo instrukcijoje buvo aprašyta ir partizanų priesaikos davimo tvarka. Pirmieji šio krašto partizanai prisiekdavo taip – atsistojęs be kepurės prieš būrio arba skyriaus vadą, naujokas pakelia dešinės rankos du pirštus aukštyn  ir kartoja žodžius, kuriuos skaito skyriaus vadas, o stojantis į būrį kartoja. Priesaikos žodžiai: 

  „Įstodamas į lietuvių partizanų būrį akivaizdoje Dievo, Tėvynės kankinių ir visų kritusių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę prisiekiu: Visomis jėgomis kovoti už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę ir lietuvių tautos gerovę, pasiduodu šios organizacijos drausmei vykdydamas vadovybės įsakymus ir švenčiausiai laikydamasis man patikėtų paslapčių. Gerai žinau, kad už sąmoningą paslapčių išdavimą ir įsakymų nevykdymą gresia man mirties bausmė. Tai, ką pasižadu, tegu Aukščiausiasis man ištesėti padeda. Galiu žūti, bet priesaikos nesulaužysiu“. Davęs priesaiką naujokas savo ranką žodžius nusirašydavo ir atmintinai juos išmokdavo. 

(Bus daugiau)