Anykščių seniausiame pastate –šventovių šešių šimtmečių atmintis

Vytautas BALČIŪNAS

Muziejų naktis Anykščiuose šiemet turi išskirtinį įvykį – Šv. Mato bažnyčios šventoriuje esančiame XVIII amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečių baroko pastate, šeštadienį, gegužės 18 dieną 18 val. atidaroma ekspozicija „Anykščių Šv. Mato bažnyčios: šešių šimtmečių atminties pėdsakais“.
Anykščių menų centras ir Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia atveria visuomenei pasakojimą apie keturias šventoves nuo 15 amžiaus vidurio iki dabar. Per 250 metų stovintis ir pernai restauruotas sakralinis pastatas, kaip ir anksčiau įrengta varpinės bokšto panoramos ekspozicija, tampa Anykščių istorijos atvėrimo dabarčiai erdve.

Akivaizdu, kad labiausiai fotografuojamas pastatas Anykščiuose, kurio nuotraukos nepaliaujamu srautu dedamos ir rodomos socialinių tinklų paskyrose – Anykščių Šv. Mato bažnyčia. Jos įtaiga tokia stipri, o įvairiais rakursais daromos nuotraukos tokios patrauklios, žavios, stebinančios, mielos, kad šventovė jau daug metų fotografuojama kaip svarbiausias ir brangiausias miesto simbolis.

Per vargonų muzikos festivalius, šviesų instaliacijas šventovėje bendruomenė ir svečiai šimtametę naujosios gotikos bažnyčią atrado naujai ir kaip didingą tikrąjį sacrum grožį, kuris žavi ir traukia sugrįžti. Šventovė tapo visų – ne tik tikėjimo išpažinėjų, bet ir tų, kurie nesusiję su religinėmis praktikoms, bet kurie ieško grožio, kuriems svarbi amžiais žavinti sakralinė estetika, religinio meno įtaiga. Nauja paveldo komunikacijos samprata teigia, kad paveldas nėra nebylus, pasyvus, o priešingai – jis aktyviai kalbina, pritraukia, stiprindamas žmoguje grožio pajautimą.

Tūkstančiai Anykščių bažnyčios šventovės nuotraukų, kasdien dedamų į socialines paskyras, interneto svetaines, rodo, kaip ši Šv. Mato šventovė pritraukia dėmesį, kad vėl ir vėl norisi ją fotografuoti, dalytis su kitais, stebėtis ir stebinti jos įtaiga.
Tie, kurie šventovę fotografuoja stambiu planu nuo tilto, nuo Šventosios pakrančių, Vyskupo skvero ar Ažupiečių, vis labiau ima pastebėti, kad raudonų plytų šventovės pastato kampe, į tilto pusę boluoja vienaukštis ovalinis pastatas, kuris beveik visas yra už šventovės šventoriaus sienos ant tarsi atskiros kalvelės, prigludusios prie šventoriaus kampo.

Retas žino, kad šis sakralinio ansamblio pastatas yra restauruotas kokybiškai tyrimus ir nedidelės apimties paminklus renovuojančios įmonės „Fixus Mobilis“, kuri atkūrė pirmapradį kaulinės pastato barokinio interjero grožį, bet ir renovavo jo išorę, todėl šis mažytis statinys jau metus baltuoja iš tolo, ir nuotraukose yra pakankamai matomas. Atgimęs paminklas yra seniausias pastatas Anykščiuose, pastatytas kartu su trečiąja Anykščių bažnyčia 1757–1768 metais. Kadangi turime kelias barokinės šventovės, kuri tarnavo anykštėnams iki 19 amžiaus pačios pabaigos, nuotraukas, tai šis baltasis vienaukštis statinys nuotraukose nuo tilto pusės yra puikiai įžiūrimas.
Kai negavus carinės administracijos leidimo išplėsti barokinę šventovę, ji buvo nugriauta, o jos vietoje 1899−1909 metais pastatyta dabartinė Šv. Mato bažnyčia, ovalinis pastatas šventoriaus kampe liko tarnauti toliau parapijos poreikiams, ir dabar po restauravimo jame įrengta ekspozicija, kaip ir šventovės bokšte įrengta apžvalgos aikštelė su stendais, laukia visų, kuriems įdomi visų Anykščių šventovių šešių šimtmečių atmintis.

Ką Muziejų nakties dalyviai ir vėliau čia atvykę galės pamatyti? Jiems Anykščių menų centras ir Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato parapija parodo du svarbius dalykus: patį apskritą pastatą su unikalia barokinių lubų konstrukcija, kuri sužavėjo ne tik restauratorius, muziejininkus, paveldo ekspertus, bet ir visus, kurie jau matė šį statinį, ir mažytėje erdvėje įrengtą septynių stendų ekspoziciją, kurioje įmontuoti ir du ekranai, dinamiškai rodantys dar daugiau vaizdų, nei pristato stendai, o vienas ekranų pateikia video įrašus iš šventovės iškilmių, meno renginių. Ši ekspozicija, kurią instaliavo dailininkas Saulius Valius, pirmą kartą atveria duomenis, ikonografinius vaizdus kaip keturių šventovių atmintį.

Pastaruoju metu atlikti istorinių ir menotyrininkų tyrimai leido sudėstyti pirmąją mozaiką nuo parapijos įsteigimo ir pirmosios šventovės pastatymo 15 amžiaus antroje pusėje iki dabarties. Šventovės istorijos tyrinėtojos dr. Vidos Kamuntavičienės, kuri yra apibendrinusi mokslininkų tyrimus, teigimu, „praktiškai visi istorikai sutaria, kad Anykščių bažnyčia iškilo Kazimiero Jogailaičio laikais, jis yra jos fundatorius, o jo valią įvykdė – bažnyčios surentimu pasirūpino – tuometinis jo vietininkas Anykščiuose“.
Svarbų postūmį tam galėjo duoti didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio 1442 metais apsilankymas Anykščiuose lapkričio 7 dieną. Nors pirmoji Anykščių bažnyčios steigimo privilegija neišlikusi, bet jos likučių pagrindu ji buvo atkurta, ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1514 metų kovo 24 dieną ją patvirtino. Šioje privilegijoje išvardijami Bažnyčiai amžinai suteikti turtai. Privilegijoje išvardytos žemės ir kitas turtas 1514 metų balandžio 26 dieną buvo perduotos Anykščių klebonui.
Labai svarbu, kad Anykščių menų centras, parengęs kaulinėje (vėliau vadinta ir karstine, o monsinjoras A. Talačka minėjo ir sulenkintąjį statinio pavadinimą – grabaunia, nes jame buvo laikomi šventoriuje – buvusioje kapinių teritorijoje – iškasti pavieniai kaulai ir varguoliams skirti karstai) bažnyčių istorinę ekspoziciją, pateikė ne tik svarbiausius duomenis, bet ir šventovės fundatorių, jai donacijas suteikusių asmenų, keturias šventoves stačiusių ir jas puošusių dvasininkų ikonografiją, pristatė naujausius surastus šaltinius iš nacionalinių archyvų ir bibliotekų.

Nors Anykščius siaubė daug gaisrų, bet pirmoji bažnyčia tarnavo tikintiesiems net du šimtmečius, ir sudegė iki pamatų miestelį nusiaubusio 1671 metų gaisro ugnyje. Po šešių metų LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco pinigais ir buvusio Anykščių klebono, vėliau Vendeno vyskupo Aleksandro Kristupo Chodkevičiaus ir viso Ukmergės pavieto gyventojų lėšomis pastatyta nauja antroji šventovė – vėlesniuose inventoriuose vadinama „didinga senąja bazilika“ tarnavo anykštėnams tik 50 metų – ji irgi iki pamatų sudegė 1732 metų gaisro liepsnose.

Ji buvo viena iš dešimties turtingiausių Vilniaus vyskupijos šventovių. Tik po 25 metų, buvusio Anykščių klebono, vėliau tapusio Žemaičių vyskupu, Jono Dominyko Lopacinskio pastangomis buvo pastatyta trečioji, jau mūrinė Anykščių šventovė, tarnavusi tikintiesiems beveik pusantro šimto metų ir nugriauta, nes architekto Florijojo Vyganovskio parengtam šios šventovės išplėtimui leidimas nebuvo duotas.

Ši visų trijų 19 amžiaus iš Anykščių kilusių literatūros klasikų: A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio-Žukausko – krikšto barokinė bažnyčia ekspozicijoje pristatoma ir per jų kūryboje esančius šventovės įvardinimus. Istorinį pasakojimą užbaigia dabarties šventovės pristatymas – didinga neogotikos šventovė ir sakralinio meno lobynas. Ypatingą meninę kokybę bažnyčia ir jos šventorius įgijo Anykščių bažnyčios klebonu 1969–1995 dirbant monsinjorui Albertui Talačkai, kuris sukūrė ir įgyvendino bažnyčios puošybos programą dabarties menininkų sukurtais sakralinio meno kūriniais. Nuo 1995 metų pradėjus vadovauti klebonui, kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui, buvo įrengti nauji vargonai, atlikta daug šventovės remonto darbų, bokšte atidaryta apžvalgos aikštelė. Dabar šventovę puoselėja klebonas, dekanas Petras Baniulis.
Daug metų Anykščiuose buvo manoma, kad seniausi miesto pastatai yra senųjų kapinių koplyčia ar Okuličiūtės dvarelis prie užtvankos, ir tik dabar suvokta, kad seniausias miesto statinys yra šalia didingos dabarties šventovės. Šis istorijos išsaugotas mažytis statinys dabar tampa visų Anykščių šventovių atminties liudytoju ir saugotoju.

Tikiuosi, kad jis bus bendruomenės ir turistų įvertintas, pamėgtas, branginamas. Seniausias Anykščių pastatas tampa ateičiai atverta istorija.
Ačiū šio unikalaus pastato įveiklintojams: ekspoziciją sukūrusiam Anykščių menų centrui, Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčiai, UAB „Ekspobalta“, rėmėjams – Anykščių rajono savivaldybei, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, informaciniam rėmėjui – laikraščiui „Anykšta“ ir portalui Anyksta.lt; partneriams – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui, Estijos nacionalinei bibliotekai, Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Žemaičių muziejui „Alka“, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui.