Anykštėnė Mėta G. Pelegrimaitė koncertuoja su pasaulinio garso atlikėjais. Markfoto nuotr.
Kamilė NAVIKAITĖ
Iš Anykščių kilusi, J. Biliūno gimnaziją baigusi ir muzikinį pašaukimą atradusi fleitininkė Mėta Gabrielė Pelegrimaitė baigė džiazo, laisvosios improvizacijos ir šiuolaikinės muzikos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniuje. Dabar ji aktyviai koncertuoja su scenos partnere Jūra Elena Šedyte, įkūrusios grupę „Ambulance on Fire“.
„Anykštai“ pasakodama apie savo muzikinę karjerą Mėta žodžių į vatą nevynioja. Nors ji džiaugiasi, kad gimtuosiuose Anykščiuose atsiranda daugiau kultūrininkų, tačiau pyksta, jog mieste vis dar yra organizuojami neskoningi koncertai.
– Mėta, muzikuoji nuo mokyklos suolo laikų. Kada supratai, kad muzika – tavo kelias?
– Nemanau, kad buvo koks nors konkretus lūžis. Mokiausi Anykščių muzikos mokykloje, važinėjau į konkursus, koncertavau. Paskui buvo dvejų metų pertrauka, kai tiesiog negalėjau paimti instrumento į rankas, matyt, buvau perdegusi. Vėliau pradėjau vėl groti, gal 11-12 klasėje nusprendžiau stoti į akademiją. Džiaugiuosi šiuo pasirinkimu.
– Kodėl fleita yra Tavo instrumentas?
– Nežinau. Tėvai minėjo, kad dar būdama maža pasirinkau fleitą, bet aš to nepamenu. Anykščių muzikos mokykloje turėjau labai gerą mokytoją – Vitaliją Dulevičienę. Ji gebėjo motyvuoti, bendra atmosfera fleitos klasėje buvo labai gera, daug pokštų ir juoko. Kadangi fleita groju ilgai, instrumentas gerai pažįstamas, tad ir liko pagrindinis. Tačiau dabar stengiuosi pasimokyti groti ir kitais instrumentais. Šiek tiek groju bosine gitara, mokausi dirbti su elektronine muzika. Norų daug.
– Visiems žinomi muzikos žanrai, tokie kaip rokas, džiazas, populiarioji muzika, tavo stiliui apibūdinti netinka – atlieki improvizacinę muziką. Atrodo, netelpi į jokius rėmus. Kaip apibūdinti tavo muzikos žanrą?
– Studijavau džiazą, vėliau laisvąją improvizaciją ir šiuolaikinę muziką. Laikau save improvizatore. Su „Ambulance on Fire“ žanrą apibrėžti sunku, kadangi kompozicijos yra labai skirtingos.
– Esi „Ambulance on Fire“ grupės narė ir, galima sakyti, įkūrėja. Kaip gimė ši grupė?
– Iš draugystės bei bendrų idėjų. Abi [su Jūra E. Šedyte] tuo metu buvome įsitraukusios į eksperimentinę muziką, laisvąją improvizaciją, tad trūko atsvaros – ko nors, kas būtų apibrėžta ir ritminga. Abi mėgstame šokių muziką, tad tai irgi buvo viena iš inspiracijų grupei susikurti.
– Ar su Jūra pačios kuriate „Ambulance on Fire“ dainas? Kokią pagrindinę žinutę siunčiate?
– Taip, kūriniai yra autoriniai, kuriame kartu. Dainų tekstuose kalbame apie sunkias vidines būsenas, muzikinė žinutė – stengiamės nestereotipizuoti muzikos stilių ir žanrų.
– Muzikos pasaulis nėra draugiškas naujokams. Kaip tvarkaisi su konkurencija?
– Konkurencijos tikrai nejaučiu. Žmonių terpė, kurioje esu, labai palanki eksperimentavimui, yra daug palaikymo tiek iš draugų ir kolegų, kurie tik teoriškai konkurentai, nes groja kitose grupėse, tiek iš dėstytojų, organizatorių. Problema yra ne konkurencija tarp grupių, bet sunku rasti gerų vadybininkų ir organizatorių. Žinoma, yra didelių kompanijų, kurios užsiima tuo tikrai profesionaliai, tačiau į tai aš ir netaikau, ten išlieka nemažai komercijos.
– Jeigu komercija tavęs nevilioja, kaip planuoji prasimušti?
– Aš kol kas neišgyvenu iš muzikos. Man svarbiau yra muzikinė išraiška ir tikrumas, tad dažnu atveju pasirenku finansiškai „skurdesnę“ pusę, kuri ne tiek populiari, labiau nišinė. Nelabai noriu komercijos šioje srityje. Todėl visuomet turiu papildomų darbų, pavyzdžiui, šiuo metu dirbu Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje. Dar esu dirbusi padavėja, barmene, konsultante skambučių centre ir dar daugybę nesusijusių su muzika darbų. Bet tai yra mano pasirinkimas. Yra visokių būdų – kai kurie atlikėjai pasirenka groti „chaltūras“ vestuvėse, baliuose ir t.t.. Galima „lįsti į TV“, tačiau nesidomiu tuo ir nesistengiu. Turiu vilties, kad, jei kūryba nuoširdi, atsiranda klausytojų.
– Šių metų birželio 28 dieną Lukiškių kalėjimo scenoje pasirodei su dainuojamosios poezijos ikona Alina Orlova. Vyko jos naujo albumo „Laumžirgiai“ pristatymas. Koks jausmas muzikuoti vienoje scenoje?
– Su A. Orlova buvo išties smagu groti. Jos muzika man patinka, tad tiek repeticijos, tiek pats koncertas buvo labai malonūs. Šiame koncerte buvau ansamblio narė – turėjau aiškias partijas ir konkrečias užduotis.
– Koks iki šiol įsimintiniausias koncertas? O gal ir ne vienas?
– Labai sunku išrinkti. Kalbant apie „Ambulance on Fire“, šviežiausias koncertas buvo albumo pristatymas Lukiškių kalėjimo erdvėje. Ten buvo labai smagu ir daug palaikymo, dirbome su gera komanda. Dar pamenu, kad labai smagus renginys buvo Ukrainos palaikymo akcija kultūros komplekse „Sodas 2123“, Vilniuje. Daug žmonių ir labai daug garso –„ pasitūsinom“!
Kalbant apie improvizacinę muziką – man labai smagu groti Improdimensijos orkestre. Jo įkūrėjai, mano dėstytojai ir dideli autoritetai – Liudas Mockūnas bei Arnas Mikalkėnas. Nariai – mano kolegos ir geri draugai, visi su savita muzikine kalba ir įdomiomis idėjomis. Grojant šiame orkestre jaučiasi vienybė, laisvumas ir jėga. Dėstytojai į Lietuvą atsiveža nuostabių improvizacinės muzikos atlikėjų, tad yra tekę orkestre groti netgi su pačiu Marku Dukretu!
Beje, muzikantas, su kuo labai norėčiau pagroti vienoje scenoje, – trimitininkas Peteris Evansas, atliekantis improvizacinę muziką.
– Gal turi kokį nors ritualą, kurį atlieki prieš kopdama į sceną?
– Stengiuosi nurimti ir „įsižeminti“ – susikaupti. Kartais padeda kvėpavimas, kartais pasipurtymas, kartais mini meditacija.
– Esi ryški Anykščių muzikos žvaigždė plačiajame pasaulyje. Ar planuoji sugrįžti į gimtąjį miestą?
– Nesijaučiu žvaigžde, kyla šypsena girdint šį sakinį. Nedaug ką veikiu Anykščiuose. Atvažiuoju aplankyti tėvų, kurie gyvena kiek už Anykščių, ir „prasinešti pro pievelę“.
Labai džiaugiuosi, kad mieste atsiranda vis daugiau kultūrininkų, tad turiu vilties, kad įvairūs koncertai pritrauks vis daugiau klausytojų. Tiesa, pykstu, kad vyksta „Super fiesta“ ir dar bala žino kokie koncertai… Bet bandau suprasti, kad žmonėms to reikia. Gal skelbiant save kurortu ir kultūringu miestu reikėtų atsisakyti tokių renginių?
– Laikas mūsų interviu paskutiniam akordui mūsų interviu. Kokiais principais vadovaujiesi gyvenime?
– Šiuo metu didžiausia vertybė – nuoširdumas. Tačiau yra daug principų, kuriais stengiuosi vadovautis, deja, ne visada pavyksta – mane vis iš vėžių išmuša noras maištauti.
