„Aš labai nemėgstu religijos. Ji reikalinga tam, kad būtų galima valdyti žmones…” – kalbėjo zen budistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas. Bo Haeng SN – tokį vardą buvęs pantomimos aktorius, režisierius, žurnalistas gavo po įšventinimo į vienuolius.
Anykščių Sakralinio meno centre K. Marčiulynas pristatė savo knygą „Laiškai iš Drakono kalnų”.
„Aš labai nemėgstu religijos. Ji reikalinga tam, kad būtų galima valdyti žmones…” – kalbėjo zen budistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas. Bo Haeng SN – tokį vardą buvęs pantomimos aktorius, režisierius, žurnalistas gavo po įšventinimo į vienuolius.
Anykščių Sakralinio meno centre K. Marčiulynas pristatė savo knygą „Laiškai iš Drakono kalnų”.
K. Marčiulynas didžiąją metų dalį praleidžia P. Korėjos vienuolynuose, kur atlieka įvairias dvaisnes praktikas. „Meditacija – tai sunkus darbas. Daugelis įsivaizduoja, jog atsisėdi lotoso poza, tari tam tikrus garsus ir to užtenka, kad „nušvistum”. Tai kur kas sunkesnis darbas… Esu turėjęs meditaciją, kuri truko septynias dienas – be miego, su minimaliu maisto kiekiu. Taip pat po tris mėnesius vasarą ir žiemą budistų vienuoliai užsidaro vienuolynuose nepertraukiamai meditacijai. Miegui skiriame vos tris valandas… Tokiomis meditacijomis susidomi ir pasauliečiai, tačiau būna ir taip, jog po kelių dienų tokius žmones tenka gabenti į psichiatrijos ligonines…” – apie meditacijas paskojo pirmasis lietuvis, tapęs zen budistų vienuoliu, K. Marčiulynas.
Pasak jo, žmonės kamuojami įvairių bėdų, neatsakytų klausimų ryžtasi keliauti į Rytus ir ieškoti Mokytojo, ieškoti atsakymų, kodėl nerimsta dvasia. „Anksčiau būdavo taip, jog į vienuolynus besiprašantys žmonės būdavo vienuolių sumušami ir išmetami už vienuolyno tvoros. Ir tada vienuoliai žiūrėdavo – jeigu žmogus šliaužia tolyn nuo vienuolyno, vadinasi jis dar nepasiruošęs mokytis, jeigu vistiek kapanojasi vienuolyno link, reiškia, tinkamas žmogus”.
Bo Haeng SN susitikime su anykštėnais kalbėjo apie daug ką – kančią, meilę, gyvenimą, atidavimo energiją…
„Dvi neturtingos mergaitės pietums gauna po sumuštinį ir keliauja į mokyklą. Tas sumuštinis – tai vienintelis tų mergaičių dienos maisto davinys. Beeinant keliu, iš kažkur pasirodo šuo ir atima vienos mergaitės sumuštinį… Mokykloje, pertraukos metu, susėda vaikai ratu ir valgo atsineštus pietus. Sėdi kartu ir tos dvi mergaitės. Turinti sumuštinį galvoja, kaip čia pasielgti – atiduoti sumuštinį draugei ar ne, bet jeigu atiduos, pati liks alkana, bet jeigu neatiduos, irgi kažkaip negerai, visgi draugė… Ilgai sukusi galvą, mergaitė atiduoda draugei sumuštinį…Praeina kelios valandos ir mergaitė, atidavusi draugei savo sumuštinį, stebisi, jog ji visai nealkana, jog iš kažkur atiradę jėgų ir jai visai nesunku mokytis, nors liko be sumuštinio… Būtent atidavime ir slypi ta energija. Tik atidavęs kitam, gauni jėgų, tik atidavęs kitam jautiesi pilnas…” – pasakojo zen budistų vienuolis.
Dar viena šiuolaikinio žmogaus bėda, pasak Kęstučio, nemokėjimas „tik daryti”: „Jeigu valgom, tik valgykim, jeigu vairuojam, tik vairuokim, jeigu ilsimės, tik ilsėkimės. Dažnai žmonės pradeda meditaciją, ir jos metu galvoja – aha, jau tuoj vyras grįš iš darbo, reikia bulves virti, kažin, kaip vaikui sekasi mokykloje, dar nepadariau to ir ano… Ne, tokia meditacija neturi jokios prasmės. Išmokim branginti šį momentą, vakar buvo vakar, rytoj bus rytoj, gyvenkim dabar, šią akimirką. Niekados neįkvėpsi antrą kartą būdamas toks pat… Gimti žmogumi – didžiulis nuopelnas, tik, deja, mes retai tai suvokiame…”
Pasak zen budistų vienuolio, kada žmogus pradeda kelti klausimus, kas aš esu, kodėl aš esu, tik tada jis yra pasiruošęs mokytis… Antras žingsnis – rasti patyrusį Mokytoją. K. Marčiulynas savo Mokytoją rado Japonijoje. O dabar žmonės iš viso pasaulio važiuoja pas Kęstutį, ieškodami atsakymų ir net kartais ryžtasi ilgiems mokymams, ilgoms ir sunkioms meditacijoms.
