Panevėžyje jau daug metų veikia Lietuvos aklųjų bibliotekos filialas. Galbūt ne kiekvienas panevėžietis girdėjęs apie šią biblioteką, bet regėjimo negalią turintys žmonės kelią į biblioteką žino gerai. Čia sukauptas didelis fondas garsinių ir Brailio raštu knygų. Bibliotekoje kiekvieną savaitę organizuojami įvairūs literatūriniai renginiai. Dažnai pakviečiami skaitytojai ir į literatūrines išvykas. Neretai nuskamba klausimas – o kokia gali būti ekskursija neregiui?
Tokios ekskursijos tikrai gali būti. Bibliotekos skaitytojai smalsūs ir keliauti mėgsta. Juk aplinką galima pažinti ne tik akimis, bet ir klausa, lytėjimu, net vėjo dvelksmas ir saulės šiluma pasakoja neregiui apie tai kas jį supa.
Rugsėjo mėnesį Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filialo skaitytojai ir darbuotojai išsiruošė aplankyti Anykščių kraštą – žymių rašytojų tėviškę. Pažintį su Anykščiais pradėjome Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje. Jau rudenėjančio šilelio tako pradžioje mus pasitiko garsusis Puntuko akmuo. Rankomis glėbdami pasisveikinome su šilelio šeimininku. Nors aklieji turi savo raštą Brailio raštą, įdomu pirštais palytėti ir reginčiųjų raštu parašytą tekstą. Apglostomas akmens grublėtas paviršius, o rankomis apkabinus ir einant apie akmenį, jauti koks jis didelis. Toliau takelis vedė tarp tiesesnių ir kreivesnių pušų, pušelių. O ir kaip gi nežinosi kokios jos, juk gali paliesti, paglostyti pušelę. Prie tako įrengti informaciniai stendai apie retesnius, įdomesnius medžius. Informaciją akliesiems perskaito regintys ekskursijos dalyviai. Juos apglostydami, galvas užvertę, įsiklausydami į ošimą neregiai keliautojai jaučia to medžio ne tik šiurkštų paviršių, jie girdi šlamėjimą. O kur dar gaivūs, nepakartojami šilelio kvapai.
Švelnus ošimas ir malonus miško kvapo dvelkimas vilioja tolyn ir aukštyn – link šių dienų įžymybės – medžių lajų tako. Kol laipteliais lipi, kojomis jauti , kad kyli aukštyn, o einant lajų taku, kylame labai pamažu. Kuo aukščiau lipi, tuo kitoks medžio šlamėjimas , jis sodresnis, stipresnis. Puiki idėja kiekvienoje tako poilsio stotelėje įrengti stendus su A.Baranausko poemos ištraukomis lietuvių ir anglų kalbomis. Keliautojui neregiui klausantis garsiai skaitomų „Anykščių šilelio“ posmų apie garsus, kvapus, vaizdus lengviau suvokti , įsivaizduoti aplinką. Besiklausydami A.Baranausko eilių ir reginčiųjų komentarų, mūsų keliautojai pasiekia aukščiausią tako vietą – apžvalgos bokštą. Į jį užkopus, mėgaujamės dar kaitriais saulės spinduliais, šilto vėjo dvelksmu.
Anykščių mieste aplankėme Rašytojų kalnelį. Išsamus muziejaus darbuotojų pasakojimas apie A.Baranausko klėtelę, jos įkūrimo istoriją – tai vis nauji įspūdžiai. Aklieji visada daug atidžiau klausosi pasakojimų. Juk klausa tampa vienu svarbiausių aplinkos pažinimo pojūčių. Paliečiame rankomis akmeninį slenkstį , klėtelės sienojus. Rankose galima palaikyti ir klėtelėje saugomą 1863 metų sukilėlių kardą. Apčiupinėjami kardo ašmenys – jie atšipę. Juokaujame , kad nuo nukirstų priešų.
A.Vienuolio- Žukausko name – memorialiniame muziejuje mes pakviečiami pavaikščioti po rašytojo kambarius. Nors paprastai sakoma , kad muziejuje eksponatai rankomis neliečiami, mums buvo pasiūlyta rankomis paliesti A.Vienuolio rašomąją mašinėlę, baldus ir kitus asmeninius rašytojo daiktus. Taip susipažįstame su rašytojo darbo kabinetu, vaikų, poilsio kambariais.
Muziejuje veikia dailininko S. Petraškos akmens tapybos paroda. Įspūdingi reljefiniai paveikslai , kuriuos galima liesti, padarė didelį įspūdį. Iš smėlio smiltelių, akmenukų išdėlioti peizažai, žmonių figūros, miestų vaizdai sužavėjo visus. Muziejaus darbuotojai papasakojo apie tokios tapybos techniką.
Aklieji labai mėgsta dainuoti, daina jų nuolatinė palydovė. Poilsio valandėlėmis dainos viena po kitos vis liejasi. Su dainomis grįžtame namo – Panevėžin.
