Anykščiuose – lyg Andų priekalnėse

Garsus keliautojas, alpinistas, fotografas, meno kūrėjas Vladas Vitkauskas visose aukščiausiose žemynų viršūnėse iškėlęs Lietuvos trispalvę jau kuris laikas pažįstamas anykštėnams – keliautojas apsigyveno Anykščiuose ir įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą.
Apie tai, kaip kelias atvedė į Anykščius, kokius juos mato ir kokias tiesas išmoko aukščiausiose viršukalnėse, V.Vitkauskas papasakojo „Anykštai“.
Vladą VITKAUSKĄ kalbino žurnalistas Rytis KULBOKAS.

– Šiek tiek juokaujant galima prisiminti, kad Anykščius išgarsinusi Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“ prasideda žodžiu „kalnai“. Tai sutapimas, kad Jūs, žymiausias šalies alpinistas, pasirinkote gyventi Anykščiuose? O gal tai likimas?

– Seniai žinojau A. Baranausko kūrinį, ir Šilelį, bet Anykščiai – stotelė gyvenimo kelyje, kurį galite ir likimu vadinti. Su A. Baranausku susipažinau dar būdamas septintokas. Mokykla organizavo kelionę per literatūrines Lietuvos vietas. Nuo Maironio gimtinės Raseinių krašte per Anykščius Aukštaitijoje iki V. Krėvės Subartonių Dzūkijoje. A. Baranausko klėtelė nuo to laiko išliko atmintyje.
Kaip pasirinkau Anykščius? Tai Anykščiai mane pasirinko, ne aš Anykščius. Norėjau ištrūkti iš didmiesčio ir džiaugiuosi, kad ne per vėlai ištrūkau. Dairiausi kuklaus namelio tarp Vilniaus ir Kauno, mėgino surasti birštoniečiai, bet tinkamo vis neatsirasdavo. Norėjau, kad būtų vieta nekenksminga sveikatai, o namelis ne per didelis ir kad nieko griauti, nei statyti nebereikėtų. Pasirodė, net 100 kilometrų spinduliu aplink Vilnių (išskyrus Baltarusijos kryptį) sunku surasti. Bendraudamas su anykštėnais apie tai prasitariau, ir po keleto mėnesių man pasiūlė apžiūrėti namelį Šilelio (vėl sutapimas?) gatvėje. Dar dvejojau, nes atrodė atoku nuo Vilniaus ir Kauno, kuriuose visada užtenka reikalų. Bet kai pažiūrėjau – nebetikrinau nei sienojų, nei santechnikos, supratau, kad geresnės vietos nesusirasiu.
Keletą mėnesių pagyvenęs Anykščiuose, pasijutau tikrai laimingas, nemaniau, kad taip žmogiškai čia jausiuosi.

– Kaip vertintumėte kultūrinį gyvenimą Anykščiuose? Kuo Anykščiai stiprūs, o kur dar reikėtų pasitempti?

– Esu kviečiamas, dalyvauju daugelyje renginių, švenčių, koncertų. Artimesnė pažintis prasidėjo dar 1998-aisiais, kai bibliotekoje pristačiau fotografijų parodą, vėliau – fotografijų albumą „Aukščiau pasaulio viršukalnių“, knygą apie kopimą į Everestą (Džomolungmą). Koplyčioje turėjau daugiausiai paskaitų, susitikimų, o ir pats į ne vieną renginį atgaivos atvažiuodavau. Tačiau iki šiol neįsivaizdavau, kad Anykščiuose tiek kūrybiškų, talentingų įvairiose srityse žmonių, nekasdieniškų gabumų jaunimo. Iškilūs Lietuvos, pasaulio anykštėnai mielai pargrįžta, dalyvauja krašto gyvenime. Anykštėnų kūryba su šaknimis, tikra ir nuoširdi. Ir Kultūros centre, ir Menų centre, ir Koplyčioje, muziejuose būna nuostabių renginių. Nekalbu apie kviestinius, atvežtinius koncertus, parodas, kuriais anykštėnai, matosi, gerokai išlepinti. Jeigu vertinti pagal gyventojų skaičių, manau, kad Anykščiai Lietuvoje konkurentų neturi. Autoriai ir patys į Anykščius veržiasi. Nors, būna, kad koncertas ar paroda, rengiamas atlikėjui parepetuoti, autoriui pasirodyti, deramai negalvojant apie klausytojus ir žiūrovus. Nesistebi tada, kad programą sužinai tiktai renginiui prasidėjus…
Pernai vasarą, atrodo, toli nuaidėjo „Velnio…“ festivalio trenksmas. Net gyvenvietėse anapus Anykščių įsikūrę anykštėnai pasakojo, kad naktimis puikiai girdėję festivalį be jokios papildomos aparatūros. Neminiu apylinkėse kitapus Šventosios gyvenančių. O artimesni Šileliui sakėsi šonkauliais išjausti galėję. Savaitė po garsiojo renginio šiltą sekmadienio popietę keliavau pakrantės taku žemyn nuo Dainuvos slėnio. Trečiame kilometre suklusau išgirdęs vabzdį zvimbiantį. Iki paukštukų cypsėjimo teko paėjėti puskilometrį į mišką gilyn. Prisimindamas kantriuosius ištverminguosius anykštėnus galvoju apie mažuosius Šilelio, Šventosios gamtos gyventojus, kurių nematome ir nebeminime. Gal neužilgo ir greta, kapinėse, sceną išvysime? Įdomu, kaip A. Baranauskas poemoje dabartį aprašytų? Ir ar imtųsi mielos anykštėnės taip balsingai ir oriai, kaip dabar, iškilmingomis progomis tokį naujojo gyvenimo kūrinį išdainuoti. Kas svarbiau?

– Kaip matote Anykščių ateitį – tai turėtų būti masinio ar nišinio turizmo miestas?

– Nesvarbu, kaip pavadinsime, svarbiau, ką ir kaip padarysime. Tai galioja ne tik turizmui, ar Anykščiams – kai vaikomės vien kiekybės, kokybė blėsta. Kas svarbiau mūsų gyvenime? Apie tai pirmą kartą pagalvojau, kai penkių kilometrų aukštyje, žiemą, aukščiausio Kaukaze Elbruso (5642 m) šlaite sustojau prie savo bičiulio Aivaro Bojarso kūno. Su Aivaru rengėmės kartu kopti į Everestą. Tada vietoj to polėkio, džiaugsmo, kuriuo gyvenome, kad pirmi baltai kops į aukščiausią Žemės viršūnę Nepalo karalystėje, Himalajuose, juodžiausia neviltis užplūdo. Bičiulio kakta pravira, jaunesni draugai pasimetę. Ką daryti, kaip visais pasirūpinti?! Išgelbėjo mintis, kai prisiminiau, koks Aivaro gyvenimas buvo. Kiek jis gražaus per 33-ejus savo metus padarė. Pagalvojau, gal aš per šimtą metų tiek džiugaus, gero neišgyvenčiau ir tie, kurie greta manęs būna, tiek prasmingo nepatirtų. Kas svarbiau, ar tik 33-eji metai, ar tai, ką ir kaip per mums dovanotus metus padarai? Tada supratau – ne pragyventų dienų skaičiumi matuojamas mūsų gyvenimas… Tai ne sugalvotas dėsnis – jis galioja ir miesto, ir valstybės gyvenime, kai žmonių gerovę vien skaičiukais matuoti imame. Kodėl niekas nepasiaiškina, kuo, žmonės, gyvenate, kaip jūsų sielos jaučiasi. Kodėl elementarios, galbūt, svarbiausios statistikos nesuvedame, nepasvarstome – kiek pas mus iš tikro laimingų žmonių yra? Gal tuomet veikliausių bėgimą iš Lietuvos akivaizdžiau suprastume.
Prieš ketverius metus Everesto Deimantinio jubiliejaus (60 metų nuo pirmojo žmonių įkopimo) pasaulinių iškilmių išvakarėse Nepalas mane pakvietė surengti fotografijos parodą. Ji vyko buvusiuose valdovų rūmuose, parodos organizavimu ir pristatymu rūpinosi pats šalies viceprezidentas. Po renginio dvi dienas persekiojo Nepalo televizijos (su septyniomis kalbėjau, o paskui jau atsisakiau), tai dažniausias klausimas būdavo – palyginkite, kaip Nepale (kadangi buvau jau aštuntą kartą) per daugiau negu dvidešimt metų pasikeitė gyvenimas? Taip, dažniausiai sakydavau, namai Katmandu centre dvigubai paaukštėjo, prašmatnių viešbučių, blizgių vitrinų atsirado, angliškų užrašų gausu, automobilių (kai buvau pirmą kartą statė pirmą ar antrą šviesoforą sostinėje Katmandu), o motociklų vos ne daugiu nei pėsčiųjų. Bet besišypsančių veidų gatvėse tai žymiai mažiau…

– O Anykščiuose?

– Akivaizdu, po Lajų tako „sprogimo“ Anykščiai labai išgarsėjo. Turizmas ir kiekybe, ir kokybe smarkiai pažengė. Pastaraisiais metais labai pagerėjo turizmo informacija internete. Daug vertingų leidinukų. Atrodytų, detalė, tačiau elementarios rajono schemos, kurioje būtų pažymėtos visos lankytinos vietos, objektai, aiškūs privažiavimo keliai, pasigendu.

– Kurias Anykščių rajono vietas išskirtumėte savo unikalumu?

– Apibendrintai pasakyti negalėčiau, per mažai suspėjau jas pažinti. Labiausiai išsiskiria, be abejo, visas Šventosios slėnis. Patys Anykščiai – unikali vieta: upė, miškai, kalnai, šventos, istorinės vietos, kultūrinės tradicijos… Kur pirštu bedursi – visur. Jei kalbėti apie gamtą, kraštą puošia Rubikiai. Man patinka Bijeikių bokštas, nors tik 15- kos metrų aukščio, lyginant su Lajų taku nežinau, kiek kartų pigiau kainavo, bet kai užlipi į jį, tokia panorama atsiskleidžia… Rubikių salynas, kalvelės, spalvos… Rudenį, spalvingi arimai primena aukštųjų Andų priekalnes Pietų Amerikoje ar Atakamos dykumą Čilėje. Daug nuostabių vietų. Kai gyveni toje vietoje – neįvertini, tai natūralu. Reikia atsitraukti. Kaip prie didelio kalno, jei būni per arti, jo viršūnės nematai.
Anykščiuose, palyginti, nedaug paliesta svarbiausia dovanotoji vertybė – pati gamta. Jos ir saugoti nereikėtų, jeigu nekenktume.
Iš kultūrinių dalykų atradimas ir didelė nuostaba buvo, sumaniai sukurti ir pritaikyti Vyskupo skvere suoliukai su jaunojo A.Baranausko dienoraščio ištraukomis. Raskime, kur dar miesto centre šiais laikais tikros, ir mūsų laikmečiui prasmingos vertybės būtų taip drąsiai ir subtiliai pristatomos?
Deja, galima tik apgailestauti dėl netikusių statybų pradžioje niokoto Šeimyniškėlių piliakalnio. Įdomus sumanymas – medinė pilis. Tačiau tokiomis statybomis nepateisinamas nei unikalios vietos pasirinkimas, nei abejotini statybiniai užmojai. Pasimokykime iš žydų – jei vieta šventa, jeigu ten ilsisi protėvių kaulai – niekas jos nepalies.
Jokių ypatingų užmojų nereikėtų paprasčiausiai apžvalgos aikštelei, apie kurią pakalbama, Šventosios slėnio aukštumoje ties „Bikuva“ įrengti. Manyčiau, slėnio ir miesto panorama gėrėtųsi ne vien specialiai pasidairyti į Anykščius atvykstantieji. Įspūdingiau, negu darganų metu iš bažnyčios bokšto skersvėjų. Tačiau vėl, patraukli vieta patogiai įsisavinta statybinėms medžiagoms laikyti. Nors … Naudodami tuos pačius patogumus numatytos žiedinės sankryžos įrengimo metu, gal išvystytume unikalią „statybinio turizmo nišą“?

– Jūs savo pavardę jau įrašėte į Anykščių rajono istoriją – šalia Rūkiškio kaimo stovi „Lietuvos Everestas“, vieta, kurioje su pilotu Vytautu Samarinu pasiekėte Lietuvos aukščio rekordą skrendant karšto oro balionu. Kaip taip atsitiko, kad Jūs, alpinistas, rekordą pasiekėte oreivystėje?

– Taip atsitiko todėl, kad sutikau skristi ne dėl rekordo.
Istorija prasidėjo nuo to, kad du oreiviai pakilo iki 7 kilometrų aukščio ir užfiksavo Lietuvos rekordą. Tada kita, „Kauno grūdų“ komanda, kuri tuo metu turėjo didžiausią Lietuvoje oro balioną, sukruto, kad jie galėtų pakilti aukščiau. Patyrimo, ką reiškia toks aukštis, neturėjo. Jie žinojo, kad tokiuose aukščiuose rizikuoji gyvybe, o Europos Sąjungoje skrydžiai be papildomo deguonies aukščiau 3500 m arba nehermetiškame aparate iš viso draudžiami. Bičiuliai suprato, kad labai praverstų mano kopimo į Everestą patyrimas, kalnuose kvėpavimui naudojama papildomo deguonies įranga, todėl pakvietė dalyvauti.
Buvau įpratęs, kad kalnuose aklimatizuotis kopimui į septynių kilometrų aukštį reikia dviejų-trijų savaičių, o į Everestą – bent mėnesio. Jei be sustojimo kopsi aukštyn, tai net būdamas supermenu, dar kokiame 7 kilometrų aukštyje numirsi. O čia kiltume nežmoniškai greitai. Be to ir balionas su visa įranga neaišku kaip atlaikytų šaltį, neįprastus temperatūrų skirtumus. Dėl rekordų, kurie nebūna amžini, rizikuoti atrodė nerimta. Atsisakiau. Pasakiau, kad būtinas bandomasis skrydis ne žemiau kaip iki 6 kilometrų, ir tiktai tada būtų galima spręsti dėl skrydžio. Skrydžio rengėjai sutiko. Po bandomojo, kai jau 5 km aukštyje dėl deguonies stygiaus užgeso liepsna, vos atgaivinome, dar dvejojau. Oreiviai paskambino vėl: o gal aš norėčiau pakilti į Everesto aukštį? Tai buvo įdomu ir svarbu, neatsisakiau.
Skrydis pavyko aukščiau realių (pirmiausiai, įrangos) galimybių ribos. Dėl užšalusio deguonies kaukės vožtuvo maždaug 8 km aukštyje buvau beprarandąs sąmonę, tik paskutinėmis akimirkomis pavyko įjungti deguonies padavimą. Nusileidę apsižiūrėjome, kad liepsna nupjovė dalį degiklio galvutės. Vis dėlto, pasiekėme 10064 m aukštį, apie kurį nei mes su Vytautu, nei likę žemėje pagalvoti nedrįso. Daugiau negu kilometru aukščiau „tikrojo“ Everesto! Tada ir gimė pavadinimas „Lietuvos Everestas“. Rekordas įregistruotas, šiemet jau 11-ti metai. Lietuvoje vykusioje Tarptautinėje kosmoso konferencijoje mes su V. Samarinu buvome įvardinti kaip vieno iš Lietuvos kosmoso pasiekimų autoriai – aukščiausiai atviroje erdvėje buvę Lietuvos piliečiai. Panašaus skrydžio daugiau jokiomis sąlygomis nekartočiau. Per valandą pakilti, per valandą nusileisti organizmui yra žiaurus išbandymas.

Dabar Lietuvoje skraido keliskart didesni karšto oro balionai, yra patyrimo, neabejoju, bus pakilta aukščiau. Tačiau „Lietuvos Everestas“ istorijoje išliks. Kadangi pasiekimo vieta užfiksuota Anykščių padangėje, gal jis turėtų vadintis „Anykščių Everestas“? Bet tai – Savivaldybės tarybos, kuri tvirtina pavadinimus, pasirinkimas. Man prasmė, kad toje vietoje ne tik specialiai atvykstantieji (neretai skambina), bet ir pro šalį važiuojantys anykštėnai žvilgsnį į dangų pakeltų, apie nekasdieniškus dalykus pagalvotų.

– Ar dažnai Jūsų gyvenimą lydi sutapimai?

– Vadinčiau ne sutapimais, tai per sekli sąvoka. Gal tinkamesni žodžiai būtų „ženklai“, „signalai“ ar panašūs kiti? Gyvenime svarbu suvokti savo vietą, galimybes, kurios man duotos, tada – jas išnaudoti. Jeigu dramblys – rąstus nešiok, jeigu skruzdėlė – ir spyglį tempti nemažiau svarbus, tiek pat prasmingas darbas. Tiesiog reikėtų klausti, ar dažnai būnu savo vietoje, ar vykdau kas man duota, tai reiškia – ir privalau. Galiu tik pasidžiaugti, tegul ir per rimtus, neretai, dramatiškus išbandymus, mano gyvenimas eina viršūnėmis, apie kurias net nesvajojau, o gavęs likimo „guzą į kaktą“ įstengdavau atlikti ne sau vienam reikšmingus darbus. Nežinau, kad kas pasaulyje panašiomis beviltiškomis sąlygomis – netinkama sveikata, praktiškai be pinigų, žuvus bendražygiui, pirmas iš savo valstybės, vienas – būtų užsimojęs ir įkopęs į Everestą. O pasiekti Antarktidos Viršūnę? Gruodį bus 24 metai nuo manojo įkopimo Antarktidoje, bet niekas iš Lietuvos per tuos metus savarankiškai ten nekeliavo ir į jokią viršūnėlę kopti nebandė. Nesu „tikras“ alpinistas. Ekstremaliausiomis sąlygomis, alpinizmas, sportas man lėmė ne daugiau 10-20 procentų. Svarbiausi buvo visas gyvenimas nuo pat gimimo, 10 metų savarankiškų kelionių su bičiuliais po kalnus, gamtos, pasaulio, savo galimybių pažinimas, prasmingi pasirinkimai, Tikėjimas ir pastangos, tiesa, kartais – nežmoniškos. Dabar man aiškiau, kaip į Mėnulį ar Marsą nuskristi, negu tuomet atrasti galimybes prie Everesto ar į Antarktidą patekti.
O sutapimai, lemties ženklai, įvykę „stebuklai“? – Gimiau tais pačiais metais ir tą patį gegužės mėnesį, kai pirmieji pasaulyje žmonės pasiekė Everesto viršūnę. Mano Mama gimė su pirmuoju įkopimu sutampančią gegužės 29-tą. Netgi Bičiulio žūtis – vėliau paaiškėjo – buvo šviesioji auka, be kurios prie Didžiojo kalno patekęs nebūčiau. Bet ar reikėjo tokios?! Tai buvo ne mano, ne mūsų valioje, įkopimas ją bent įprasmino…

– Kas žmogų traukia į kalnus? Ką padaro kalnai, kad į juos grįžtama dar ir dar kartą?

– Kiekvienas juose buvęs atsakytų kitaip. Manau, kad bendriausias dalykas, gal kai kas to ir nesuvokia, tai pažinimas. Traukia, kas nepažinta, ieškome, ko neturime.
Pamyre kylant į buvusią Lenino, dabar Avicenos, viršukalnę, piemenys mus palydėdami prašė pažiūrėti, gal už tų ledynų yra lygios vietos ir žalių pievų. Jiems vieta rūpi. A.de Sent- Egziuperi aprašė, kai nuskraidino beduinų genčių vadus iš Sacharos į Paryžių, jie pamatė krioklį, stovėjo ir negalėjo atsitraukti, o kai pabandė nuvesti pasakė, palaukim, kol vanduo pasibaigs… Yra pažinimo dalykai. Kalnuose pasijunti ne tik kilometrais, bet ir mintimis, jausmais, polėkiais arčiau dangaus. Tačiau svarbiausia, kad grįžti prie savo prigimties ir gyveni sielos jausmais. Gali patirti Dievą, Kosmosą, Gamtą, Amžinybę, Begalybę (kaip kam patogiau vadinti), pažinti patį save.

– Jūs žinomas ne tik, kaip alpinistas ir keliautojas, bet ir fotografas. Pavyzdžiui, „Wikipedijoje“ rašoma, kad Jūs į Everestą vykote įformintas Nepalo moterų ekspedicijos fotografu. Kaip Jūsų gyvenime atsirado fotografija ir kokią vietą ji užima ekspedicijose?

– Nepaliečiai manęs paklausė tik 3 dienos prieš išvykstant, ar sutikčiau, jei mane fotografu įformintų? Ten buvo skambūs pavadinimai, daug reklamos, įdėta šimtai tūkstančių dolerių. Realiai ekspedicija buvo skirta tik vienintelei Pasang Lhamu, kad taptų pirmąja Nepalo moterimi, įkopusia į Everestą. Jiems būtų netikę prie vykdomos kampanijos, jei ten atsirastų kažkoks baltasis alpinistas… Tik sėdant į lėktuvėlį, jau oro uoste, paklausė, ar aš fotoaparatą turiu, ar moku fotografuoti? Na, turėjau tris fotoaparatus, fotografavau, nors nuotraukų niekas net nepasiteiravo.
O fotografuoti negalėjau nepradėti, kai 1973 metais pirmą kartą bičiuliai pakvietė vykti į Tian Šanio kalnus. Tada vykti į tokį kraštą, „Dangiškus kalnus“, be fotoaparato atrodė nuodėmė. Paaukojau pusę stipendijos ir už 15 rublių nusipirkau „Smena“. Taip pradėjau fotografuoti. Po to atsirado ir „Zenitas“, bet nepretendavau į jokius fotografų titulus, tiesiog per daug nepaprastų, įdomiausių dalykų kelionėse buvo, kad jų nenufotografuoti.
Po Everesto, kai parsivežiau nuotraukų, daugelis pamatę pasidžiaugdavo, kad labai gražių yra. Užbaigęs kopimus su Lietuvos vėliava į aukščiausias visų žemynų viršukalnes, surengiau beveik visą Lietuvą apkeliavusią fotografijos parodą, buvau pakviestas į fotomenininkų sąjungą, išleidau reprezentacinį albumą lietuvių, anglų kalbomis.
Nuo 2005 metų, kai įteisino meno kūrėjo statusą, esu meno kūrėjas. Lietuvoje surengiau apie 60 parodų. Įkopimo Everestą 20-mečio parodą, Nepalo pakviestas, surengiau sostinėje Katmandu. UNESCO būstinėje Paryžiuje eksponavau nuotraukas iš 2002 m. mano organizuotos kultūrinės-mokslinės ekspedicijos į Čilę ir Andų kalnynus, skirtos pasaulinio garso mokslininko iš Lietuvos Ignoto Domeikos 200 m. gimimo Jubiliejui.

– Kokiais kriterijais vadovaujantis rinkotės fotoaparatus kelionėms?

– Pirmasis buvo toks, kokį kišenė leido įsigyti. Kai pirmą kartą vykau į Nepalą 1991 metais, skolinausi iš bičiulio gerą veidrodinį fotoaparatą. Į Everestą ėmiau „Smeną 8M“, dovanotą „Fuji“ „muilinę“ ir, pagal sutartį paskolintą vidutinio lygio „Minoltą“.
Į Everesto viršūnę nešiausi „Minoltą“ ir „muilinę“, „Smeną“ palikau 8000 m aukštyje nes ji pasirodė per sunki.

– Apie Jus rašoma, kad esate pirmasis alpinistas apdovanotas tarptautinio „Fair play“ komiteto Garbės Diplomu, kuris skiriamas už garbingus poelgius sporte, nes dalyvavote gelbėjant ir pargabenant žuvusios Nepalo moterų ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu kūną nuo Everesto, nors pats buvote nušalęs pirštus. Kodėl rizikavote? Kaip manote, ar nenyksta garbės ir žmogiškumo suvokimas sporte ir apskritai gyvenime?

– Jei kalbėti atvirai, žmonijos gyvenime jo nuolat mažėja. Vertybės apverčiamos „aukštyn kojomis“, greitai išblėstančios „žvaigždės“ skambiomis frazėmis sukuriamos, kaip toje pasakoje apie gražius karaliaus rūbus; demokratijos, teisingumo, Dievo vardu daromi siaubingiausi nusikaltimai. Kalnuose tikrąsias vertybes taip pat dažnai nustelbia pinigai ir troškimai pasirodyti. Deja, už nepamatuotus norus aukštikalnėse mokama ne vien didžiulėmis pinigų sumomis, bet ir beprasmėmis aukomis.
Taip ir Pasang Lhamu, stipriausios vyrų komandos vedama įstengė pasiekė Everesto viršūnę. Grįžti atgal ji nebeturėjo jėgų ir liko mirti Everesto keteroje žemiau viršūnės. Užtai ši šerpė tapo pirmąja Nepalo moterimi Evereste, todėl buvo paskelbta Nacionaline didvyre. Kaip nacionalinę didvyrę, Vyriausybė ją nusprendė palaidoti pagal Nepalo papročius. Tam reikėjo kūno. Niekam iki tol net minties nekildavo rizikuoti gyvaisiais, kad pargabenti nuo Everesto žuvusį. Tie, kurie kartu su ja kopė, kūną nuleido iki 8 kilometrų aukščio ir išlakstė po savo kaimus – jie norėjo gyventi. Ekspedicijos vadovai surinko vos 6 žmonių grupelę, iš kurių tik trejetas išmanė alpinizmą. Tai buvo visiškas absurdas. Tokiai operacijai Himalajuose kelių dešimčių ne per daug būtų. Aš buvau tik antra diena kaip nusileidęs nuo viršūnės, beveik tris naktis nemiegojęs, dvi iš jų 8 kilometrų aukštyje, o tai jau mirties riba. Buvau išsekęs, kaip koks ligonis, trečios stadijos vėžininkas. Suprantama, niekas man nesiūlė prisidėti prie gelbėtojų, tačiau geriausiai supratau, kad tuos žmones siunčia į jų pačių pražūtį. Tik dėl gyvųjų pasisiūliau vėl į ledynus Pasang Lhamu gabenti.
Medaliai, garbės raštai… Žinot, kai išvyksti į pasaulį niekas neklausia apie medalius. O kai sužino, kad įkopiau į Everestą, o ir dar kokiomis sąlygomis, atsiveria durys ir širdys. Bet man buvo svarbu, kad pirmą kartą pasaulyje „Fair play“ atsigręžė į kalnus. Tikrajame alpinizme pasiaukojimas dėl kito, dažnai, kasdienybė, būtina ne dėl viršūnės, bet dėl Gyvenimo. Jei draugas paliko kelis gurkšnius gertuvėje, tai jis galėjo man gyvybę išgelbėti. Aukštuosiuose kalnuose viskas privalo būti tikra.

– Kiek tiesos posakyje, kad norint patikrinti draugą, su juo reikia keliauti į kalnus?

– Jeigu eini į kalnus pasivaikščioti – tada taip, bet jei einant rimčiau, kopti į kalnus, tai reikia pasitikrinti prieš iškeliaujant. Paskui gali būti per vėlu. Duok, Dieve, tada suprasti, kad dar galėtum laiku apsisukti ir grįžti atgal.

– Visose skirtingų žemynų viršūnėse kėlėte tą pačią vėliavą. Kaip kilo mintis? Koks tos vėliavos likimas?

– Idėja kilo 1994-ųjų žiemą po bandymo pirmą kartą pasaulyje su slidėmis, pripučiama valtimi, kalnų ir kita įranga pereiti Beringo sąsiaurį iš Amerikos į Aziją (iš Aliaskos į Čiukotką). Grįžtant, Čikagoje, tautiečiams rodžiau Lietuvos vėliavą, kurią turėjau su savimi Everesto viršūnėje ir pasakojau, kaip pirmą kartą toji vėliava buvo iškelta virš Everesto. Netikėtai pats sau, pasakiau, balsu pagalvojau, jeigu ją užnešti į aukščiausias visų žemynų viršūnes, tai tokios vėliavos ir Amerika neturėtų. Grįžtant per Atlantą galvojau – o gal iš tikro tai būtų svarbiausias, prasmingiausias darbas, kurį galėčiau atlikti ir neseniai atgimusiai, bet sunkiai atsitiesiančiai Lietuvai, viltį prarandantiems daugeliui mūsų žmonių? Juk vėliava – nesvarbu dydis, yra pagrindinis kiekvienos valstybės simbolis.
Prieš kopiant į Everestą, kai dirbau Vilniaus turistų klubo direktoriumi, supratau, kad toje kėdėje galėtų ir koks tūkstantis kitų lietuvaičių sėdėti, šimtas-kitas gal ir geriau už mane susitvarkytų. Tai kas svarbiau – ar daryti tai, ką gali ne vienas, ar pirmam valstybės piliečiui įkopti į aukščiausią Žemėje kalną? Žygio idėja atrodė nemirtinga. Net jeigu man galimybės, sveikata neleistų, po Everesto į gerokai žemesnes viršūnes ir kiti galėtų pamėginti tą pačią vėliavą nešti. Taip per nepilnus trejus metus (1024 paras)
mano neštoji Lietuvos vėliava suplazdėjo aukščiausiose visų žemynų ir Europos viršūnėse. Tokio pagrindinio savo simbolio jokia kita valstybė neturi.
Dar įdomiau pasirodė, kai baigęs „Vėliavos žygį“, iš Londono gavau sąrašą visų įkopusiųjų į tas viršūnes. Buvau įrašytas 24- tas. Vaikystėje, jaunystėje didžiausiu pasiekimu man atrodė skrydis į kosmosą. Bet kosmonautų buvo gal jau kokie septyni šimtai. Jei žiūrėsime į sportą, tai olimpinių čempionų turbūt buvo ne mažiau tūkstančio. Tačiau kai apsižiūrėjau kokių valstybių žmonės įkopė į visas viršūnes, atradau dar kitą prasmę. Kai suskaičiuoji – 13 amerikiečių. Paskui – po du britus ir vokiečius, italas, Šveicarijos – Austrijos pilietis, japonė. Smulkiausia atstovauta valstybė – Naujoji Zelandija. Išskyrus ją, kuriai mums, matyt, niekada ekonomiškai neprilygti, tai – ekonomiškai stipriausios pasaulio valstybės. Tai reiškė, kad tokių įkopimų srityje įsirašėme į ekonomiškai galingiausių valstybių sąrašą. O kokia buvo Lietuvos ekonomika tuo laiku? Apie 50 dolerių per mėnesį atlyginimas buvo įprastas.