Anykštėnas tapo buvusių „Foje“ muzikantų suburtos grupės vokalistu (video)

Legendinės grupės „Foje“ nariai grįžta su nauju vokalistu: dabar jie – „Kiti kambariai“. Grupės vokalistu tapo 33-ejų anykštėnas Žilvinas Sebeika, kuris praėjusio dešimtmečio pabaigoje dainavo grupėje „Flamingo“, kuri vėliau pakeitė pavadinimą į „Mark Fiction“.
Ž. Sebeika sakė, kad buvusių „Foje“ muzikantų pasiūlymą tapti grupės „Kiti kambariai“ vokalistu iš pradžių sutikęs skeptiškai, tačiau dabar laukia pirmųjų pasirodymų.

Kodėl nebeliko muzikos grupių „Flamingo“ ir „Mark Fiction“?

– Pirmoji grupė, kurioje pradėjau groti dar mokykloje, vadinosi „Memoria“. Grupė grojo tamsaus, gotikinio stiliaus muziką. Grupės frontmen’as Genadijus Smertjevas rašė gilius ir tikrai prasmingus tekstus, kurie, beje, man vis dar patinka iki šiol. Tačiau taip susiklostė, kad Genadijus išvažiavo mokytis į Vokietiją. Taip grupė liko be vokalisto ir gitaristo. Tuo metu nepažinojau nė vieno grupės nario, nes buvau iš kito rajono, kitos mokyklos. Visgi man tada atrodė, kad groti grupėje yra kažkas tokio ir aš, perėjęs į Antano Vienuolio gimnaziją, kažkokiu būdu prisitryniau ir buvau priimtas į grupę. Groti sintezatoriumi. Vokalistu tapo Julius Sičiūnas, o mano šviežias klasiokas Julius Biliūnas tapo nauju gitaristu. J. Sičiūnas rašė dainas, važiavome į Vilnių daryti jų įrašų, koncertavome ir galiausiai baigėme mokyklą.
Studijų metais suvažiavome į Vilnių. Ten susipažinę su šiauliečiais „Axis“ labai susidraugavome. Labai greitai mes taip pat nusprendėme groti rokenrolą angliškai. Taip tapau vokalistu ir pradėjau groti elektrine gitara. Pradėjau rašyti dainas. Persivadinome „Flamingo“. Sekėsi puikiai. Mus grojo radijas, rodė tuometis „MTV Baltic“. Bet galiausiai baigėme mokslus, pradėjom rimtai dirbti darbus ir muzikai laiko likdavo vis mažiau. Tačiau kaip tik tada iš Vokietijos grįžo Genadijus. Nusprendėme dar kartą pabandyti. Aš mečiau darbą ir metams užsidariau studijoje. Įrašėme puikų albumą. Persivadinome „Mark Fiction“. Sugrojome keletą koncertų, bet supratę, kad koncertuose vis matom tuos pačius veidus, nusprendėm sustoti. Tokiai muzikai reikia didesnės rinkos arba dar daugiau laiko, noro ir tikėjimo. Viskas tuo ir baigėsi.

Kokie muzikiniai projektai vyko po to, kai nebeliko grupės „Mark Fiction“? Skaitytojams taip pat būtų įdomu išgirsti, ką dar veikiate gyvenime be muzikos, ar esate dažnas svečias Anykščiuose, kokios mintys apie besikeičiantį gimtąjį Anykščių miestą.

– Po „Mark Fiction“ nebekūriau dainų. Su grupe grojom muzikos, kuri mums patinka, koverius – koncertai buvo ypač smagūs. Aš asmeniškai kartu su Viktoru Diawara koncertavome su „Tabami goes U2“, „No DJ’s“. Buvo ir kitų projektų, tačiau viskas tiesiog pabodo.
Ir tada pasinėriau į programavimą. Esu iOS programuotojas ir man be galo patinka mano darbas. Laisvės kūrybai ten apstu. O technologijos keičiasi taip greitai, kad nuobodu nebus niekada.
Mano tėvai pardavę butą Anykščiuose persikėlė gyventi į sodybą, taigi pačius Anykščius aplankau tikrai retai. Bet jau trečią kartą buvau festivalyje „Devilstone“. Mano galva – tai geriausias festivalis Lietuvoje. Metalo tema puikiai atfiltruoja įvairiausio tipo budulius ir kitus piktus tautiečius ir čia susirenka įdomūs, intelektualūs, ypatingi žmonės. Visus tris kartus nemačiau nė vienų muštynių, šiukšlių kur papuola ar žemę graibančių degradų, kurių, kaip žinia, netrūksta miesto šventėse ir panašaus tipo „kultūros“ renginiuose. Toks festivalis yra dovana Anykščiams, o galvojančių priešingai tikriausiai jau nieks nepakeis.
Anykščiai tvarkosi puikiai, kaip ir Vilnius, Kaunas, visa Lietuva. Gyvename 10 (o gal ir daugiau) kartų geriau nei tada, kai pirmąkart subrazdinau sovietinę akustinę gitarą. Dabar grojam Fender’iais. Važinėjam Mersais. Mūsų buvusios grupės „Mark Fiction“ bosistas Dominykas Gudelis užsiima „Anykštietiškomis vandens pramogomis“ ir šiemet jau plaukioja amerikietišku kateriu su odinėmis sėdynėmis ir „Ford’o“ varikliu. Klasiokai, draugai vysto verslus, atidarinėja Anykščiuose naujas vietas pavalgyti ir pan. Mano akimis, Anykščiams ir mums visiems sekasi puikiai.

Kaip sutikote ir vertinate kvietimą prisiungti prie buvusių „Foje“ muzikantų sukurtos muzikos grupės?

– Buvau tikrai skeptiškas. Algiui teko įtikinėti ateiti ir pabandyti. Muzikos jau buvau atsikandęs per akis. Nenorėjau vėl lipti į tą pačią balą. Bet buvo tiesiog įdomu, ką jie groja. Susitikom ir supratau, kad tai – ta pati grupė! Kuriame naują dainą ir turim du ar tris akordus. Rodos, negrojame nieko virtuoziško ar ypatingo. Bet kiekvienas grupės narys tuos akordus groja savaip. Iš esmės taip, kaip moka, o visuma skamba nostalgiškai. Ir mane tai kabina. Žinoma, kad tai yra „Foje“ įdirbis, paliktas šių muzikantų pirštuose ir mano ausyse. Bet, c’mon, kitaip ir negali būti – juk tai tie patys žmonės! Kai susitikome pirmą kartą, perspėjau, kad nerašysiu tekstų (man tą daryti yra tiesiog per sunku) ir nesu pasiruošęs ilgoms muzikinėms paieškoms. Neketinu to kartoti. Ilgai kankintis, kad rastum tą idealią natą, preciziškai sugroti gitaros partiją įrašui, valandų valandas repetuoti, kad tik nesupainiotum nieko koncerto metu. Dabar jau žinau, kad visai ne tai svarbu klausytojui. Dabar, kai repeticijų metu ties kažkuo užstringame, pradedam ginčytis, dažnai raginu visus (įskaitant save) tiesiog groti. Taip, kaip gaunasi. Neapsimesti geresniais muzikantais, neatidėlioti – „sugalvosiu gitaros partiją, kai rasiu laiko“ ir pan. Žinau, kad Algis galvoja panašiai. Su Lukošium truputį sunkiau (jis labai preciziškas, bet rezultatą galų gale turime puikų). Darius iš viso yra neparastai ramus ir mandagus žmogus.

Ką pačiam jaunystėje reiškė grupė „Foje”?

– Net nežinau. Aš gal nepapuoliau į tą traukinį. Niekada gyvai nemačiau nė vieno „Foje“ koncerto (Andrių Mamontovą, man atrodo, mačiau). Jaunystėje klausiau „ŽAS’ų“, „Pompos“, „RSA“, Maiklo Džeksono (nes kaimynas Tomas Ivanauskas buvo rimtas fanas). Tada klausiau „U2“ (nes kaimynas T. Ivanauskas buvo fanas). Taip pat „Pink Floyd’ų“ ir „Radiohead’ų“ (iki šiol mylimiausia grupė). Žinoma, kad klausiau ir „Foje“ kasečių. Rimtas fanas niekada nebuvau, bet žodžius, manau, greitai atsiminčiau. Man taip pat labai patiko Andriaus albumas „Pabėgimas“ (tiesa, neseniai sužinojau, kad likusi grupė nelabai džiaugėsi tuo albumu).

Ką galėtume atsakyti tiems, kurie jus dabar natūraliai lygins su Andriumi Mamontovu? Ar pačiam neatrodo, kad grupės „Kiti kambariai“ muzika beveik identiška grupės „Foje“ kūrybai?

– Taip. Jau lygina ir tai natūralu. Aš jau seniai norėjau pabandyti dainuoti gimtąja kalba. Manau, tą turėtų daryti visi rokeriai, šiuo metu kuriantys lietuvišką muziką. Publikai ir jiems patiems tai patiks žymiai labiau, tikrai. Žinau, kaip sunku yra sukurti lietuvišką tekstą ir pritaikyti jį angliškam stiliui. Anksčiau esu bandęs ne sykį ir ne du sukurti tokią dainą. Bet visada prieidavau vietą, kai daina jau pernelyg primena „Foje“ ar A. Mamontovą, ir mesdavau. Bet dabar turiu puikią progą nemesti – tegu primena! Jei jums atrodo, kad „Kiti kambariai“ skamba panašiai kaip „Foje“ – tai gerai. Kitaip juk ir negali būti. Grupė tiesiog groja toliau. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, ką apie buvusios grupės norą vėl groti galvoja Andrius. Niekada nesu su juo bendravęs. Bet aš taip pat niekada negalvojau, kad man kada nors teks apie tai galvoti. Šiuo metu džiaugiuosi. Man labai patinka tai, ką sukūrėme per šiuos metus, ir jau laukiu pirmųjų koncertų. Jau visai netrukus.

Grupėje „Kiti kambariai“ groja būgnininkas Algis Kriščiūnas, bosistas Darius Burokas ir klavišininkas Arnoldas Lukošius. Beje, A. Lukošius taip pat yra anykštėnas – kilęs iš Kurklių.