Amiliutė kaunasi su kurmiarausiais
Novijo juos net sukaitus,
Kovai negailėjo laiko.
Urvą kaišė skudurais,
Išterliotais tepalais.
Silkės galvą, Brisiaus koją,
Kur Petriukas nudaigojo,
Marcės patarimas buvo –
Reik pakasti ažu krūmo.
Veltui. Niekas nepadėjo.
Apkasų tiktai daugėjo.
Ekologiški artojai
Dieną naktį rausė noriai.
Nesirinko jie formato –
Kniso viską, ką tik mato.
Amiliutė kantriai triūsė –
Apkasų išardė pusę.
Reikia pajėgas suburti
Ir poemą didžią kurti,
Nes kurmiarausiai Nykščių
Kyla viršum Anykščių.
Piešė Kęstutis Pabijutas, rašė Antonas Feljetonas
