Amiliutė revizuoja pirmojo karantino atsargas ir tikisi, kad jas išgelbės prasidėjus karui
„O manei, kad aš durna!
Kad sena mana galva!“ –
Tykiai niurna Amiliutė,
Dunksi traukiama kėdutė.
Užsilipusi ant jos
Atsargas jinai skaičiuos.
Miltų štai – penki maišai.
Vabalų nėra visai!
Pupos, žirniai, ryžiai, soros –
Valgyt šitų nėra noro.
Nors pelyčių pagraužti,
Bet… kaip pigiai nupirkti!
Tokias kainas jau, deja,
Siūlo nebent Lenkija.
Investicija į kruopas
Planas buvo garantuotas.
O štai karui prasidėjus, –
Pelnas triskart padidėja.
Išmaitint ji gali oriai
Vieną karį. Savanorį.
Piešė Kęstutis Pabijutas, rašė Antonas Feljetonas
Net tikra pavarde poetas nepasirašo.Kažin . ,kas tas kūrėjas.Redaktorėes ar lukašenkos draugas