Amiliutė guodžia Petriuką, kad nebus jis kosmonautas
Gatvių šių jau nebeliko!
Kosmonautai jau išnyko…
Nei Anykščių, nei Kurklių
Jos svajot nekvies vaikų.
Ką dabar žadėt berniukui –
Marcės neramiam anūkui?
Kad nelaukia jo planetos?
Banas štai ant jų uždėtas.
Per maža mūs Lietuva –
Veltui tenesvaigs galva.
Nematyt prasmingų tolių –
Bet gimti laukai vilioja.
Šiltnamiai Juškų – matai,
Kaip jie šviečia iš aukštai?
Mokysies gerai, Petreli,
Suksi ten trąšų kranelį…
O jei stengsies kiek gali,
Tau paklus miškai žali.
Medirčiai juk ant bangos –
Pušys – auksas Lietuvos!
Motyvuoja Amiliutė,
Kuo Petriukas gali būti.
Nusovietinta tikrovė
Sprandą lenkti reikia oriai.
Piešė Kęstutis Pabijutas, rašė Antonas Feljetonas
