Anykštėnas Artūras Šajevičius pasakoja, jog jo mamos Halinos Klimčickaitės giminės pradžia Sankt Peterburgo archyvo dokumentuose datuojama 1500 metais. Anykštėno anūkai yra 11-oji žinomo giminės pradininko Samuilo Klimčicko karta. Šios giminės šakos susipynusios su garsiųjų Dabužinskų ir Astikų giminėmis, viena iš giminės merginų buvo susituokusi su Francu Erdmanu – įsūnytuoju Janušo Radvilos broliu.
Giminės, draugavusios su Oginskiais, Pacais ir kitomis garsiomis giminėmis, o dvaras nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas prieš pat nepriklausomybę.
„Barbė devyndarbė“
nuoboduliu nesiskundžia
57-erių A.Šajevičiui dienos turėtų būti per trumpos – jis verslininkas, individualios įmonės „Akordas“, besiverčiančios mažmenine prekyba ir paslaugomis, savininkas, Darbo partijos skyriaus pirmininko pavaduotojas ir ūkininkas, trijuose rajonuose dirbantis 80 ha žemės. Jis – diplomuotas treneris ir sportininkas, išbandęs dziudo bei karatė; turi tradicinio aikido trenerio instruktoriaus kvalifikaciją, Anykščiuose įsteigė šios sporto šakos klubą ir jam vadovauja.
Dar A.Šajevičius – Anykščių šachmatų klubo „Šešiasdešimt keturi“ steigėjas ir klubo pirmininkas, organizuojantis tradicinius šachmatų turnyrus, balandžių augintojas, savamokslis muzikantas ir dainininkas, pastaraisiais metais pamėgęs ir šokius. A.Šajevičius – didžiulės bibliotekos, kurios vertingiausiąją dalį paveldėjo iš protėvių, savininkas ir nemažo archyvo įvairių dokumentų, liudijančių jo giminės istoriją, valdytojas.
A.Šajevičius su žmona Violeta – teisininko ir verslininko Dino, Anglijoje dirbančių Žano ir Arno tėvai, 3 anūkų seneliai.
Žodžiu, gyvenimo nuoboduliu skųstis anykštėnas neketina…
Kilę iš Lenkijos karaliaus
dvariškių klano
A.Šajevičiaus mama Halina buvo garsios dvarininkų giminės palikuonė.
Rusijos istorijos archyvuose rastuose dokumentuose užfiksuota, kad Klimčickų su Kleinfeldų herbu giminė nuo 1500 metų Podlešje (Lenkijoje) valdė dvarą su 426 kiemais, kuriuose gyveno per 4700 žmonių. Kleinfeldai – Klimčickai buvo Lenkijos karaliaus Sigizmundo trečiojo Vazos dvariškių ir diplomatų klanas, į dvarininkus įšventinti 1573-aisiais paties Vokietijos imperatoriaus Maksimiliano antrojo. Šios giminės palikuonis Samuilas tarnavo caro kariuomenėje, kovojo su Lenkiją bei Lietuvą užėmusiais švedais, o karui pasibaigus, gavęs caro leidimą, pasiliko Lietuvoje ir nuo 1686 metų valdė Kurklelių, Pašilių, Janydžių dvarus.
„Tačiau egzistuoja dar viena giminės pradžios data – neseniai gavome dokumentą, įrodantį, kad mano senelio Vitoldo žmonos Janinos Pankevičiūtės protėviai drauge su Jogaila ir Vytautu kovėsi Griunvaldo (Žalgirio) mūšyje“,- pasakojo A.Šajevičius.
Dalis turto liko Paryžiaus
lošimų namuose
Nuo 17 amžiaus pabaigos iki pat sovietmečio Klimčickų giminės žmonės išsaugojo dvarininkų statusą. Prosenelis Konstantinas Klimčickas nuo 19-ojo amžiaus vidurio valdė gretimus Dabužių bei Peniankų dvarus. A.Šajevičius saugo 1885 metais sudarytą dvarų žemėlapį, kuriame tvirtinama, kad K.Klimčicko dvarai užėmė beveik 200 ha žemės plotą.
„Prosenio turtingo ir įdomaus žmogaus būta: dvarininkas (esu girdėjęs, kad jį vadino mažuoju Aukštaitijos kunigaikščiu) ir Ukmergės teismo tarėjas. Kažkur skaičiau, kad Kupiškio pašto trakte jis turėjo smuklę, be to, girdėjau, kad į senatvę buvo įnikęs lošti. Ir ne bet kur. Turėjo pinigų ir, matyt, daug laiko, nes pasikinkydavo arklius ir pusmečiui išvykdavo lošti … į Paryžių. Paryžiaus lošimų namuose, matyt, liko gera dalis jo turto, bet ir palikuonims atiteko nemažai. Kai 1923 metais ėjo reforma, jo paveldėtojui Vitoldui teko turtą gerokai sumažinti, perrašant jį giminaičiams, antraip valdžia būtų pasiėmusi“,- pasakojo A.Šajevičius.
K.Klimčickas palaidotas Peslių kapinaitėse netoli Ažuožerių, o jo tėvo, pageidavusio būti palaidotam Anykščių koplyčios rūsyje, poilsio vieta giminei nežinoma. Kazimiero Klimčicko – proprosenelio – testamentą, kuriame nuosekliai išvardinta, kokios turi būti jo laidotuvės ir… kiek jos turi kainuoti. Už apeigas kunigams turėjo būti išdalinta 50 rublių sidabru, už varpus sumokėtas 1 rublis sidabru, ubagams prie bažnyčios padalyti 4 sidabro rubliai ir 4 pūrai kviečių. Visų laidotuvių „sąmata“ – 300 rublių.
Krupskajos draugė,
Lenino dėstytoja?
Vėliau Klimčickų giminės valda tapo ir Didžiųjų Dabužių dvaras, tvarkomas Marijos Klimčickaitės, ištekėjusios už ruso matematikos profesoriaus Michailo Strachovo.
M.Klimčickaitė–Strachova jaunystėje platino lietuviškas knygas, buvo Dabužių mokyklos fundatorė, prisidėjo statant Dabužių bažnyčią, skyrė žemės kapinaitėms. Ji baigė Sankt Peterburgo universiteto okultistikos fakultetą. Savo atsiminimuose A.Šajevičiaus mama Halina apie M.Strachovą rašė: „Ji baigė mokslą apie dvasias. Tačiau šį faktą slėpė nuo svetimų, nes iš baimės nė viena tarnaitė pas ją netarnautų. Ji galėjo padaryti, kad kėdės vaikščiotų, durys visame name atsidarytų iš karto“.
Studijuodama M.Strachova susidraugavo su Nadežda Krupskaja, vėliau šiame universitete kartu su vyru dėstytojavo ir, kaip pasakojama, turėjo neeilinį mokinį.
„Turiu nufilmuotą dabužiečių prisiminimą apie M.Strachovą, kuriame iškyla gana įdomi pavardė. Pasakojama, kad senelio tetulė M.Strachova, dėsčiusi Sankt Peterburgo universitete, užėjus tarybų valdžiai, yra pasakiusi: „Volodia geras mokinys buvo, o kas iš jo išaugo“… Nesu girdėjęs, kad Vladimiras Iljičius būtų baigęs aukštąjį mokslą. Tačiau, matyt, kurį laiką mokėsi“,- spėliojo A.Šajevičius.
Po M.Strachovos iki nacionalizacijos Dabužių dvarą valdė A.Šajevičiaus senelis Vitoldas, jame, A.Šajevičiaus žodžiais, „kaip rojuje“ augo jo mama Halina ir jos dvynė sesuo Ana…
„Rojus“ pasibaigė užėjus
rusams.
Vitoldas Klimčickas buvo ištremtas į Sibirą ir greitai mirė Rešiotų lageryje. Ištremtojo žmona Janina su dvynėmis dukromis ir svaine slapstėsi Margių kaime. A.Šajevičius pasakojo: „Jas priėmė buvęs samdinys Laurikėnas. Moterims net slėptis nereikėjo – niekas dvarininkų nesugalvojo ieškoti samdinių namuose. Paskui jos glaudėsi Narbutuose pas mano prosenelę, 1941 metais trumpam grįžo į dvarą, bet vėl turėjo kraustytis – patekusios į ištremiamųjų sąrašą, jos paliko dvarą, Anykščiuose išsinuomojo butą ir pradėjo paprastą sunkų gyvenimą”.
A.Šajevičiaus senelė Janina tapo mergaičių gimnazijos mokytoja, tačiau greitai susirgo džiova ir mirė. A.Šajevičiaus mamos Halinos atsiminimuose išsaugota: „Mamą iš mokyklos parveždavome su rogutėmis, nes nebegalėdavo paeiti. Mes likome našlaitės su teta, kuri niekur nedirbo. Nuomavome butą, už jį mokėjome parduotais daiktais. Badavome. Vidurinę baigti man padėjo Dabužių kaimynai, o daugiausia tie patys žmonės, kurie kadaise pas mus dirbo ūkyje. Jie atveždavo mums maisto (…) Dar galiu pridurti, kad Žukauskas (Vienuolis) davė mums 250 Lt senais pinigais, kai mums buvo sunku gyventi“…
A.Šajevičius pasakojo: „Teta Ana neteko regėjimo ir įsitaisė Panevėžio aklųjų kombinate – lankstė ten popierines dėžes ir dainavo chore, o mama dirbo Anykščių kooperatyve buhaltere. Ten sutiko mano tėvą – Rumunijoje prekybininkų giminėje gimusį, 15-os metų iš savo šalies pabėgusį, į artilerijos pulką prie Saratovo patekusį, vėliau į šachtas anglių kasti nutremtą, išgyvenusį ir į Lietuvą atkakusį Davidą, Jiems gimė keturi vaikai – mano seserys Ermeralda ir Aida, brolis Aurelijus ir aš.
Mama pasimirė prieš keletą metų. Su ja pasibaigė vienos Klimčickų giminės šakos gyvavimas”,- pasakojo A.Šajevičius.
Dvarą nušlavė „staliniecas“
Dabužių dvaro vietoje šiandien plynas laukas. Pasak A.Šajevičiaus, likęs tik tako į dvarvietę fragmentas.
„Archeologas Gintautas Zabiela kasinėjo Peniankų dvarvietę ir rado Konstantino Klimčicko antspaudą. Tiek teliko.
Didžiųjų Dabužių dvaro pastatą, kuriame sovietmečiu veikė Dabužių mokykla, nušlavė kolūkio pirmininkas Juozas Acus, palaimintas Anykščių rajono sovietinės valdžios. Nuvertė prieš pat nepriklausomybę, kad mums neliktų. Man pasakojo, kad senas dvaras nenorėjo pasiduoti… Tuomet pirmininkas liepė atvaryti galingą traktorių – „staliniecą“, jis viską ir išdaužė”,- pasakojo A.Šajevičius.
-ANYKŠTA
