Sausio 25 m. rytą vos atėjusią į darbą kolegė Sveta čiupo už rankovės: „Ar jau matei?…” ir nutempė į antrą aukštą, kur buhalterės Kristinos glėbyje gulėjo jis – mažytis mažytis pūkų kamuoliukas…
Sausio 25 m. rytą vos atėjusią į darbą kolegė Sveta čiupo už rankovės: „Ar jau matei?…” ir nutempė į antrą aukštą, kur buhalterės Kristinos glėbyje gulėjo jis – mažytis mažytis pūkų kamuoliukas…
Va taip vos prasidėję Katino metai mums įteikė tiesioginę dovaną. Iš pradžių mažylis nebuvo labai drąsus, tačiau dėmesio reikalavo nuo pat pirmos dienos. Matyt, augant Donato tikslai keisis, tačiau pirmieji, kūdikystės, tikslai išaiškėjo iš karto – katinėlis suprato, kad žurnalistus jis pirmiausia privalo išmokyti…ilsėtis. Taip taip, ilsėtis. O visas procesas vyko taip – užsikabaroji ant stalo ir viską „taškai” į žemę. Taip dirbi dirbi, kol kuriam nors nusibosta nuo žemės rinkti parkerius, popierius ir kitas „gėrybės”, ir pagaliau supranta, ko tu čia atėjai. Tada šiek tiek pažaidus, galima ir nusnausti. Tam ypatingai tinka telefono aparatas ar faksas…
Katinėlio Donato istorijas iš pat pradžių spausdinome „Anykštos” priede „aNykštukas”, tačiau, mūsų manynu, katinas yra vertas turėti savo erdvę ir išlysti į viešumą.
