Apie duoną, šautuvą ir meilę…

Jai jau devyniasdešimt vieneri, ji gimusi Pagojės vienkiemyje, ant kalniuko, prie vieškelio, vedančio iš Anykščių Troškūnų link, kryžkelėje, kur atitrūksta dar vienas kalvomis nuvingiuojantis kelias į Andrioniškį. Jos gyvenimas – meilės, supratimo, krikščioniškos bičiulystės ir ištikimybės pamoka. Dar nespėjusi ištekėti liko našle, būsimą vyrą nušovė, namus sudegino, ėjo ji kaip pokario skausmų madona iš kiemo į kiemą, besiglausdama pas gerus žmones, pirmosios meilės šviesą bei ištikimybę išsaugodama.

Damutė Petniūnaitė, jau kelis dešimtmečius gyvenanti nedideliame savo namelyje, taip įdomiai prie tvartuko prigludusiame kambarėlio ir mažos virtuvėlės jaukume. Su savo mintimis, praeities ir ateities šviesa.
Kadaise lietuviams taip brangaus švento Gojaus kaimynystėje, reto grožio vieta, kalno misterija, matyt, įkvepianti žmogų klausytis savo širdies balso ir už jokius patogumus ir gėrybės jo neišduoti. Ūkelis nedidelis, vos keli hektarai nederlingos, vietomis žvyru išsipilančios žemės, šeimoje keli vaikai, daug darbo, rupios duonos ir dar daugiau džiaugsmo pasaulio įdomybėmis ir grožiu gėrintis…
Prie vieškelio buvęs šulinys, prie kurio vasaros karštyje dažnai sustodavo pakeleiviai atsigaivinti, čia pat pakalnėje akimi švytėjo nors nedidelis, bet mielas, žuvingas ežeriukas. Tėvelis gebėdavo žuvies sugauti ir, ją parduodamas Anykščių žydams, neblogai pelnydavosi. Kartą nuvežęs miestan didžiulį, per visą vežimą ištiestą lydį. Buvusi didžiausia žuvis ir didžiausias uždarbis. Kartą pasimaišė turtingas amerikonas, kuriam ta vieta tiek patiko, tad neatsitraukė, ėjo ir ėjo prašydamas parduoti. Petniūnas užprašė labai didelę kainą, galvojo, kad nepirks, bet turtuolis ėmė ir sutiko tiek mokėti. Pamąstęs, kad nors ir už gerą pelną, bet tokios vietelės gaila netekti, visgi pardavė, o už tuos pinigus daugiau negu dvidešimt hektarų derlingos žemės gabalą, visą valaką, Maldeikių kaime prie Viešintų įsigijo. Apie ateitį galvojo, manė – užaugs vaikai, ant didesnio ploto bus lengviau, geriau galės gyventi, galima bus gabesnius ir moksluos išleisti.
Vyriausias sūnus Jonas baigė buhalterijos kursus, mokėsi sklandyti, buvo smagus „jaunalietuvis“, šaulys, kelerius metus darbavosi Zarasų apskrities viešosios bibliotekos vedėju, jau 1941 m. buvo sovietinių okupantų areštuotas ir dingo be žinios. Žmona su vaikais pasitraukė į Vakarus. Pasilikę Lietuvoje romieji žmonės kentė nuolatinius persekiojimus, baimę – apkaltins, apiplėš, išveš, areštuos, įkalins ar tiesiog nušaus. Buvo tas laikas, kai Damutė jau buvo sutarusi ir savo jaunystės meilei Broniui Antanėliui pasižadėjusi, kad vesis, gyvens kartu. Bet jį sovietai kariuomenėn pašaukė, nusprendė neiti – dar nušaus kur fronte. Tad išėjo partizanų būrin, paėmė į rankas šautuvą, kad kovotų, kiek gali gintų tėvynės laisvę, gintų teisingumą. Ir kaip toj dainoj senovės – pirmoji kulkelė atlėkė ir kliudė. Mirtinai. Palaidojo Maldeikių senųjų kapinaičių kalnelyje, po jaunimo kryžiumi, vilties ženklu – vilties, kurią pokario baisybės prigesino…
Damutė jau laukėsi jų meilės kūdikio į pasaulį ateinant, gimė berniukas, kuriam tėčio pavardę įrašyti pabijojo, nors jo vardu pakrikštijo. Nuolatiniai kariuomenės siautimai ir lemtingos Kalėdos, kuomet beveik visą Maldeikių kaimą nušlavė sovietinių kareivių ir nuožmiųjų stribų paleista ugnis. Madona su kūdikiu. Tai pirčiutėje, tai dar kur apsigyvendavusi, kiek galėjusi, duoną užsidirbanti, gerų žmonų paglobojama. Baimė, kad išveš, kad ten, šalčiuose, jos berniukas mažasis pražus.
Sudegintas kaimas, tėveliai tremtin išvaryti, o ji viena. Kalbino, buvo vyrų, kurie norėjo jos, tokios simpatingos, švelnios. Norėjo su ja gyventi, norėjo šeimą, gyvenimą kurti. Bet pasiliko ištikima pirmajai meilei, dar ir tamsi mintis prilaikydavo, mintis, kad atsiradus daugiau vaikų, vyras pirmojo sūnelio nemylės, o suaugę vaikai vėl to ar ano nepasidalins. Bus nei šiaip, nei taip. Tai ir pasiliko viena. Gebėjo pasistatyti namelį sudegusios sodybos vietoje. Užaugino savo sūnų, čia, kaime gyvendama, kolektyviniame ūkyje besidarbuodama, gyveniman išleido. Kuomet jis vedė, atsirado dvi mažos mergaitės, mielos anūkėlės Lina ir Jolita. Jų nuolat išsiilgstanti Damutė arčiau vietelę susirado – ėmė dirbti Anykščių muziejuje, ką tik įkurtame naujame filiale Griežionėliuose, sename dvarelyje –  Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinėje sodyboje. Čia toje didelėje, paslaptingoje troboje, jos vakariniame pakraštyje, ir sau kampelį įsirengė. Vėjas šilumą išpūsdavo kiaurai, per tuos metus šaltų žiemų būdavę. Bet tokia mistika, paslaptis buvo po tais skliautais. Žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai saulei vakaruose slepiantis, vis ryškiau girdisi atgimstančios žemės balsai…
Jaukiau ir šilčiau įsirengė prieš gerą dešimtmetį – seno tvartelio kraštelyje. Jaukų nedidelį kambarėlį – stalas, kelios kėdės, lova, siuvimo mašina ir, žinoma, krosnis, kelios gėlės… Virtuvėlė maža, dar kamaraitės podėliui.
Pamenu, kokios nepamirštamos būdavo čia Knygnešio dienos – kovo 16-ios dvasinės puotos. Daugybę metų tą brangią dieną ten nuvažiuodavau vieškeliais, kartais dar sniegingais – dviračiu nuo Troškūnų iš savo vienkiemio. Kai stūksodavo pusnynai, pėsčiomis, pakeleivėmis mašinomis ten nukeliaudavau. Kalbėdavomės apie praėjusį laiką, apie žiaurumus, baisybes, nemirštantį gėrį, meilę ir ištikimybę.