Anais laikais lietuviu būti buvo Lietuvoje pavojinga – mokyklose mokė lenkiškai arba rusiškai, poterius bažnyčioje reikėjo šlebizavoti lenkų kalba, baudžiavoje dvaruose lažą nešti reikėjo lenkiškai suprasti.
Anais laikais lietuviu būti buvo Lietuvoje pavojinga – mokyklose mokė lenkiškai arba rusiškai, poterius bažnyčioje reikėjo šlebizavoti lenkų kalba, baudžiavoje dvaruose lažą nešti reikėjo lenkiškai suprasti. O mokiniams, kuriuos užgirsdavo lietuviškai kalbant kabindavo lenteles ant nugarų – jis kalbėjo lietuviškai. Sunkūs buvo laikai, ačiū Dievui, dabar turime savo valstybę ir galime kalbėti, kaip mus mama išmokė. Bet ar tikrai?
Manau, ne vienas nusistebėjo, kai šalies vadovė Dalia Grybauskaitė vertino paskirtojo premjero Algirdo Butkevičiaus jai pateiktus kandidatus į ministrus. Prezidentė iš karto pareiškė, kad be anglų kalbos – nė iš vietos, su kai kuriais kandidatais į ministrus ir angliškai dialogėlius sumezgė. Va taip. Ir normalu, neužkliūna. Bet man vidun smelkiasi nerimas, ar tik neišeis greitu laiku koks pretendentas iš prezidentės kabineto su lentele ant nugaros „Jis kalba lietuviškai“.
Pasirodo, vėl ateina laikas, kai kalbėti lietuviškai neužtenka, tai lyg tampa ta chamų kalba, kurią valstybėje toleruoja, bet pagrindinis dėmesys sutelkiamas į užsienio kalbas. Net ir mokyklose. Jei kokia nors mokykla įveda kokio nors dalyko dėstymą užsienio kalba, tai didžiuojasi kaip katė su pūsle ant viso kaimo, tai jau toks pasiekimas, toks pasiekimas…
Žodžiu, suprantate patys, kas pamažu ateina ir kas verda net ir prezidentės galvoje. Laikykitės, lietuviai.
