Išeivijos rašytoja, Santa Monikoje (Kalifornijos valstija, JAV ) gyvenanti 95-erių Alė Rūta (Elena Viktorija Nakaitė- Arbačiauskienė) neseniai išleido iliustruotų prisiminimų knygą „Sklėriai”. Iliustruotų prisiminimų knygą rašytoja Alė Rūta paskyrė savo motinai Emilijai Sklėriutei- Nakienei ir jos broliams Kajetonui bei Alfonsui.
Išeivijos rašytoja, Santa Monikoje (Kalifornijos valstija, JAV ) gyvenanti 95-erių Alė Rūta (Elena Viktorija Nakaitė- Arbačiauskienė) neseniai išleido iliustruotų prisiminimų knygą „Sklėriai”. Iliustruotų prisiminimų knygą rašytoja Alė Rūta paskyrė savo motinai Emilijai Sklėriutei- Nakienei ir jos broliams Kajetonui bei Alfonsui.
Sklėrių giminės istorijos apybraiža, autorės žodžiais tariant, apima 1842-1992 metus : „baudžiavos, laisvojo ūkininko augimo, Lietuvos kaimo kilimo, Pirmojo pasaulinio karo baisumų, laisvos Lietuvos žymaus ūgterėjimo ir apsišvietimo, rusų ir vokiečių okupacijų sutemų, emigracijų, trėmimų į Sibirą, kolūkių- kaimo ir ūkininkų nualinimo-laikotarpius, paskui sunkų, gilų atodūsį bei atokvėpį sovietų sistemai žlugus ir dabartį nusikračius bolševizmo (bent teoriškai).”
Solidžios apimties knyga pradedama, apžvelgiant sėlių tautos pėdsakus Aukštaitijoje ir Svėdasų krašte, Svėdasų parapijos Kunigiškių kaimo istoriją, žymių žmonių pėdsakus sodiečių gyvenime. Kaip tvirtina rašytoja Alė Rūta, jos senelių Sklėrių, o taip pat motinos gyvenimams šviesėti padėjo, vargus pakelti gelbėjo trijų dvasios milžinų šešėliai, jų artuma ir kūryba. Šie milžinai- tai trys kunigai poetai Antanas Strazdas- Strazdelis, Antanas Baranauskas ir rašytojas, publicistas Juozas Tumas- Vaižgantas. Rašytojos motina mokėjo daug vyskupo Antano Baranausko dainų ir jas mielai dainuodavo. Alė Rūta su pasididžiavimu prisimena, kad Baranausko klėtelė nestokoja dėmesio, lankoma turistų, ji taip pat čia pabuvojusi, kai buvo pargrįžusi trumpam į gimtąjį kraštą…Daug gražių žodžių knygoje skiriama kun. Juozui Tumui- Vaižgantui. Jis, būdamas tik 23 metų kunigas, tuoj po savo primicijų, Svėdasų bažnyčioje pakrikštijo rašytojos Alės Rūtos motiną Emiliją Sklėriūtę, tapo mergaitės krikšto tėvu. Tumai gyveno Malaišiuose, Sklėriai- Kunigiškiuose, kaimus teskyrė koks kilometras. Jie nebuvo giminės, bet bičiuliavosi, vieni kitus gerbė, vieni pas kitus lankydavosi. Kun. Juozas Tumas- Vaižgantas artimai draugavo su dailininku Kajetonu ir pulkininku Alfonsu Sklėriais. Jie lankė ir tą pačią Kunigiškių pradžios mokyklą. Ten pat mokėsi ir Alės Rūtos motina. O ir pati būsimoji rašytoja apie 1922 metus lankė Kunigiškių mokyklos antrą skyrių. ( Tarp kitko, buvusi Kunigiškių pradžios mokyklos išliko iki šių dienų, restauruotame pastate jau daugiau kaip dvidešimt metų veikia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, čia įrengtos ir ekspozicijos, skirtos Vaižgantui, dailininkui Kajetonui Sklėriui, Lietuvos kariuomenės pulkininkui Alfonsui Sklėriui, išeivijos rašytojai Alei Rūtai ir kitiems žymiems kraštiečiams.)
Viena Vaižganto sesuo – Severija- buvo atitekėjusi už ūkininko Mėginio į Kunigiškius. Severijos Mėginienės dukra Bronė (vėliau tapusi mokslininko, diplomato Petro Klimo žmona) ir rašytojos Alės Rūtos motina Emilija Skleriūtė vaikystėje draugavo. Iliustruotų prisiminimų knygoje „Sklėriai” rašytoja dar prisimena, kaip jinai, būdama šeštos klasės gimnaziste, su motina aplankė Kaune gyvenusį Vaižgantą. Dar su nostalgija prisimena ir tas dienas, kai motina, juos- vaikus – veždama iš Kamajų parapijos Rudžių kaimo, kur buvo nutekėjusi, į gimtąjį Kunigiškių kaimą Svėdasų parapijoje, rodydavo Vaižganto gimtuosius Malaišius, rašytojo kūryboje aprašytus Popšutę, Juodžiaus kelmą, miškelius, kalnelius ir taip įdomiai pasakodavo, kad tos kelionės arkliuku nei kiek neprailgdavo…
„Linksmi ir liūdni būdavo motinos pasakojimai apie „senybę”, apie anuos laikus, apie senelių tolimas dienas… Kaip jas apsakyti, kaip dabar aprašyti? Daug tebėra vaizdų mano akių vyzdžiuose, daug tebeskamba mamutės pasakų, legendų, tikroviškų pasakojimų…Iškalbėtų jai verpiant, rateliui dūzgiant…. Arba jai išdainuojant, išdeklamuojant…Dainuot jau greit pavargdavo, tai vis žodžiu virvėdavo pasakojimas, lyg upelis, jai kartais atsidūstant, bet vis šypsantis… Nesgi atsiminimai tokie gražūs! Net ir liūdnieji gražūs, kai jau praeity…”atvirauja rašytoja Alė Rūta- Elena Viktorija Nakaitė.
Sklėrių giminės, arba, kaip rašo prisiminimų autorė, genties, istorija pradedama šiltais pasakojimais apie senolius Barborą Girgždytę- Sklėriuvienę (1851-1920) ir Ciprijoną Sklėrių ( 1844-1928), jų gražiai tvarkomą, prižiūrimą sodybą Kunigiškių kaime. Jų šeimoje išaugo devyni vaikai : Teofilija, Kajetonas, Pranas, Jurgis, Feliksas, Vitaldas, Alfonsas, Emilija, Povilas, dar trys berniukai mirė maži. Daugiau ar mažiau yra aprašomi visi Barboros ir Ciprijono Sklėrių vaikai. Kaip ir pridera, plačiai papasakojo Alės Rūta apie savo motiną Emiliją Sklėriutę- Nakienę, prisimena daug džiaugsmingų savo vaikystės akimirkų, aprašo motinos darbštumą, nuoširdumą, atjautą kitiems žmonėms, pomėgį dainuoti, austi, megzti, gardžiausius valgius gaminti. Knygoje pasakojama ir apie dėdes: mokslininką inžinierių Povilą Sklėrių, tragiško likimo, Rusijoj pradingusį Vitaldą Sklėrių, dirbusį tėvų ūkyje, broliams padėjusį Praną Sklėrių, į Ameriką geresnio gyvenimo, laimės ieškoti išvykusius Jurgį ir Feliksą Sklėrius, yra skirta vietos ir tetai Teofilijai Sklėriutei- Baronienei- Matulionienei. Tačiau ypatingai plačiai, išsamiai pasakojama apie žymų tapytoją, akvarelės meistrą Kajetoną Sklėrių. Prie šio pasakojimo pateikiamos ne tiktai fotografijos, bet ir aštuonių dailininko akvarelių reprodukcijos, cituojami poetų Petro Vaičiūno, Juditos Vaičiūnaitės, Antano Masionio eilėraščiai, skirti K. Sklėriui, pateikiami kitų menininkų atsiliepimai apie savo kolegos kūrybą. Rašytoja Alė Rūta skaitytojams pateikia daug dėmesio vertų, iki šiol dar nežinomų detalių iš jos dėdės- žymaus dailininko Kajetono Sklėriaus biografijos, kūrybinės „virtuvės”. Išskirtinį dėmesį knygoje „Sklėriai” autorė skiria ir savo dėdei bei krikšto tėvui Lietuvos kariuomenės karininkui Alfonsui Sklėriui. Įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę jis su lietuvių pulkais kovojo prieš bermontininkus ir partizaninėse kovose prieš bolševikus, o 1920 metais pasižymėjo kovose su lenkais. Už narsą ir sumanumą buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, liko karo tarnyboje. Pasižymėjo kūrybiškumu, išrado artilerijos šaudymui koreguoti skirtą aparatą. Kaip ir brolis Kajetonas, mėgo piešti, fotografuoti, dalyvavo daugelyje parodų. Sovietinė valdžia pulkininką Alfonsą Sklėrių kartu su kitais trijų Pabaltijo šalių karininkais išvežė „pasitobulinimo kursų” dingstimi į… Sibirą. Ten, Norilsko lageryje prie Lamos ežero kunigiškietis Alfonsas Sklėrius, išsekintas varginančio darbo, kančių ir bado, mirė. Tiktai 1990-aisiais jo palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse greta brolio dailininko Kajetono. Sibiro kankinio Alfonso Sklėriaus atminimui Alė Rūta yra sukūrusi ir poemą, kuri spausdinama šioje prisiminimų knygoje.
Yra neužmirštami ir Barboros bei Ciprijono Sklėrių anūkai, Teofilijos Sklėriutės- Matulionienės sūnūs, kurie šventai tikėjo „komunistiniu rytojumi”. Jų- savo pusbrolių- rašytoja nesmerkia, nekaltina dėl jų- komunistų-idealistų- įsitikinimų. Tačiau nieko „nevynioja į vatą”, atvirai ir labai taikliai pastebi, kad penki Matulionių sūnūs sovietų laikais gerokai pasidarbavo svetimųjų idėjoms ir tikslams…
Knygoje pateikiama daugiau ar mažiau duomenų ir apie Sklėrių genties „pagrindo” – Barboros ir Ciprijono Sklėrių – proanūkius bei proproanūkius. Prisiminimuose pateikiamas ir šeimos genealoginis „medelis”. Įdomius, įsimintinus pasakojimus iliustruoja archyvinės fotografijos, o taip pat rašytojos Alės Rūtos dukters dailininkės Rasos Arbaitės darytos nuotraukos. Knygoje pateikiamos ir prieš keletą metų Kunigiškiuose, Malaišiuose (Anykščių r. Svėdasų sen.), Rudžiuose (Rokiškio r. Kamajų sen.) darytos nuotraukos, kuomet čia apsilankė iš JAV atvykusi Rasa Arbaitė. Beje, šių iliustruotų prisiminimų dizainu ir apdaila rūpinosi būtent dailininkė Rasa Arbas (Arbaitė) – Chamberlain. „Sklėriai”yra jau vienuoliktasis kūrybinis šios menininkės bendradarbiavimas su motina- rašytoja Ale Rūta.
„Mylėjau šeimą ir gimines. Šios knygos tekstą rašiau ( prieš 20 metų) su jau sumenkusiu regėjimu, bet su širdgėla ir kartėliu… Rašiau labai asmeniškai, tiesiai kaip buvo…
Vieni rašė apie „sodybų tuštėjimo metus”, o aš rašiau „apsakymą” apie savo motiną Emiliją Sklėriutę- Nakienę, jos seserį, brolius ir vaikus; rašiau „vardan tos Lietuvos”. Mano mintyse ir širdy- tik lietuvių tauta, darbšti ir kūrybinga, jos garbinga ir skausminga istorija. Deja! Esame išblaškyti į Rytus ir Vakarus, vieni išplėšti nuo savo sodybų į sibirines taigas, o kiti išstumti į užjūrius… Ir visa- dėl mūsų skirtingų (svetimų!) idėjų…
Mūsų duktė Rasa, gimusi svetur, kalbėdavo: „Mamyt, mums sakydavai, kad visi lietuviai geri!” Gal taip sakydavau iš meilės ir…ilgesio Lietuvai. Ne visi geri ir ne visi blogi…Mumyse kiekviename yra ir gėrio, ir blogio, ir klaidų. Bet visi turėtume būti ir likti su sava tauta.” Taip rašė knygos pabaigoje 2009 metais Alė Rūta.
Ilgesys Lietuvai, meilė ir pagarba, patriotiški jausmai gimtajam kraštui, Tėvynėje likusiems žmonėms išryškėja ne viename Alės Rūtos poezijos ir prozos kūrinyje. Tą puikiai galima pajusti ir naujausioje šios kūrėjos knygoje- iliustruotuose prisiminimuose „Sklėriai”.
