Apie Inkilus žmonėms

I

Visą rugpjūčio savaitę atokioje Paandrioniškio sodyboje vyko darbai – savanoriai, suskridę iš pasaulio pakraščių, pelkių apsuptame vienkiemyje statė tris gamtos šventyklas – Inkilus žmonėms. Prancūzai, belgai, meksikiečiai, kinai, latviai, estai, olandai, lenkai… Maždaug pusė iš tų 50-ies atvykusių savanorių buvo vietiniai gamtažmogiai, saviškiai statytojai, inžinieriai, svajotojai, valgio gamintojai ir t.t.

Gyvenome vigvamuose (indėnų tipiuose), darbus lydėjo giesmės, mantros, arbatos ceremonijos, ritualinės pirtys ir šiaip pasėdėjimai prie laužo iki paryčių, spoksant į krentančias žvaigždes ir mėgaujantis sparčiai tirpstančios savaitės stebuklu. Pabaigoje visi jau puikiai mokėjo lietuviškas sutartines bei kitas laiminimosi apeigas. Toks įspūdėlis, kad netikėtai susiformavo (atpažino save) nauja gentis/šeima/bendruomenė. Šventviečių statymui vadovavo trys pasaulinio garso architektai – Marco Casagrande iš Suomijos, Vilenas Kunnapu iš Estijos ir Hansas Peteris Bjornadal iš Norvegijos. (http://www.constructiveshamanism.com/)

Dabar, kai darbai beveik jau baigti, kai savanoriai išsiskirstė, manding galima pasidalinti šiokiomis tokiomis asmeninėmis įžvalgomis apie šį netikėtą vasaros nuotykį, atsitikusį be jokios asmeninės valios. Tarsi kas iš aukščiau būtų režisavęs ir atsiuntęs du burtininkus – Guodą Bardauskaitę ir Šarūną Savicką, kurie ir organizavo šią kosminę sueigą, pavadintą – „Konstruktyvus raganavimas”.    

II

Architektas Audrys Karalius prieš porą dienų paklausė, kodėl pradėjom visa tai. Kam? Atsakiau, jog buvo ilgesys. Gražesnės Lietuvos, kurioje žmonės džiaugiasi, padeda, kuria kartu. Žaisdami dirba arba dirbdami žaidžia, nekonkuruoja, nesistengia vienas kito nustumti, pažeminti, apgauti, nesąžiningai pasipelnyti. Gerbia gamtą ir nedarko jos, o bando susitarti, kaip pabūti/išbūti kartu, broliškai asistuojant kits kitam.

Kiek anksčiau su bičiuliais daug diskutuodavome apie Lietuvos ateitį; ir buvo aišku, kad jokios valdžiukės nėra pajėgios sukurti Lietuvą, jos tik turėtų netrukdyti žmonėms visa tai pasidaryti patiems. Buvo minčių, kad pirmiausia tokių sveikų „normalios” būsimosios, darniosios Lietuvos ląstelių galėtų rastis privačiose erdvėse, jeigu ten ima rinktis pakankamai panašaus baltesnio sukirpimo brolių ir seserų.

Panašiai kažkada veikė garsioji Orvido sodyba; manytina, kad nemažai tokių „baltos, žmoniškos” Lietuvos taškelių esama ir dabar – pvz. brolių Juškų muziejus Vilkijoje, Pakūta ar daugelis kitų vietų. Norisi tikėti, kad jos – tarsi antivirusinės programos – pamažu ims veikti vis platesniu masteliu, užsikrės viena nuo kitos ir pasitarnaus Lietuvos dvasinei atgimčiai.  

III

Be to, kuriant šią trijų gamtos šventyklų erdvę, norėjosi tarsi paneigti skaudžiąją partizanų vado Liongino Dzūko-Baliukevičiaus pranašystę, surašytą 1949-ų metų bunkeriuos – apie pokario kovas ir mūsų laikus. Norėjosi sau patiems parodyti/įrodyti, jog nesame vien tik išsigimusi kombinatorių, klapčiukų ir kombinatorių gentis. Jog įmanoma ir nesavanaudiška tarnystė.

Dzūko dienoraščio pranašystė buvo tokia:
   „Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt, liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai… Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę…
Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis! Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys. Šliužams arų nesuprasti! Per daug jie prie purvo ir mėšlo pripratę, kad galėtų ką nors kilnesnio vertinti. Parazitas gali tik imti, bet ne duoti. (…)
Vienumoje aš dažnai galvoju apie žuvusius. Viešpatie mano, kiek jų daug! Mūsų tėvynė tokia maža, o žūva be mažų išimčių geriausieji vyrai: jauni, kupini pasiryžimo, drąsūs… Kaip bus reikalinga Lietuva jų ateityje. Ir širdį kartais taip pradeda skaudėti, jog į ateitį imu žiūrėti taip pesimistiškai, jog pradedu niekuo netikėti. Žinoma, manyje to niekas nepastebi. Viskas lieka viduje giliai paslėpta.”

IV

Taigi, trys Inkilai pagaminti, praskrendantys rudeniniai paukščiažmogiai vis dar užskrenda pabūti, patylėti, pagiedoti.
O kaip visa tai vystysis toliau – sunku numanyt, nes tam vadovauja šiek tiek aukštesnės galios. Jos geriau žino, kas ir kaip čia turėtų būti.
Viena aišku, kad šioje vietoje vyks kūrybinės ir dvasinės sueigos/stovyklos: su vaikais kursime filmus ir pasakas, su suaugusiais irgi kursime, tylėsime, dainuosime.
Po šios vasaros kūrybinių stovyklų, vykusių kitose erdvėse, jau gavome nemažai prašymų kitąmet kino stovyklas organizuoti šeimoms, kad ir tėvai galėtų (kartu su vaikais ar šalia jų būdami) kurti, filmuotis, o gal net ir pasakas rašyti.
Turbūt ta linkme ir judėsis.

V

Pagrindinis potyris: esama labai daug gražių, nesavanaudiškų žmonių, su kuriais galima kalnus nuversti. Arba papuošti kalnus. Pavyzdžiui – rudenį susiorganizuoti akciją, kad paukščiažmogiai kokią dieną suskristų prie Gedimino kalno ir snapuose atsineštu tulpių svogūnėlių – apsodintume visą kalną ir težydi kitą pavasarį bei visus kitus, ateinačius… Jei Šimašius neleistų, galima skrist link kitų piliakalnių ar Lukiškių aikštę apsodint.  

Manytina, kad laikas imtis bendrų pozityvių talkų, tokių Lietuvą gražinančių mažmožių, kurie mums patiems įrodytų, kad Dzūko pranašystės laikas eina į pabaigą, kad kombinatorių, bailių ir prisitaikėlių laikai baigėsi. Ateina kūrėjų, gražintojų brolija. Taip būdami galbūt dar ir išliksime?
Nepriklausomai nuo rinkimų, emigracijos ar kitų geopolitinių nesusipratimų.

P.S.     

Kažkada skaitinėjant tibetietiškus reikalus įstrigo pasamprotavimas apie baltus brolius: jei susirenka vienas baltas, jis turi jėgos kaip vienas. Pilkas, juodas ar raudonas – nesvarbu… Jei du – turi jėgos kaip dvidešimt. Jei trys – kaip trys šimtai. Jei keturi – kaip keturi tūkstančiai. Ir t.t.

Mūsų Paandrioniškyje buvo apie penkiasdešimt – milžiniška jėga. Pajėgi sutverti bet kokį Nojaus laivą, net tik šias tris gamtos šventyklas.
     
Bertos Tilmantaitės, Dainiaus Sadausko, Giedrės Stravinskaitės ir Gintaro Kazakevičiaus nuotraukos