Obeliuose gimęs, Zarasų rajono Padusčio kaime užaugęs Vilniaus universiteto dėstytojas, istorikas dr. Tomas Čelkis. Vilniaus universiteto istorijos fakulteto nuotr.
Vilniaus universiteto dėstytojas, istorijos mokslų daktaras Tomas Čelkis užaugo Zarasų rajono Padusčio kaime. Jis pasirinko istorijos studijas Vilniaus universitete, kur susidomėjęs istorine geografija 2011 metais apgynė disertaciją „Valdžia ir erdvė: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorializacijos procesas XIV–XVI amžiuje“.
Mokslininkas tiria mūsų buvusios valstybės teritorijos sienų ir ribų kaitą, kelių tinklą, patį keliavimo procesą, praeities žmonių gyvenseną bei tradicijas, nagrinėja senuosius žemėlapius. Šiomis temomis T. Čelkis yra publikavęs gausybę straipsnių ir net kelias monografijas, istorijos mokslą populiarina viešomis paskaitomis, savo žinias ir patirtį stengiasi perduoti dėstydamas studentams. Dr. T.Čelkys mielai sutiko mintimis pasidalyti ir su „Aukštaitiško formato“ skaitytojais.
***
Tomas Čelkis – istorikas, mokslų daktaras, 2011 metais Vilniaus universitete, Istorijos fakultete apgynė daktaro disertaciją. Fakultete dėsto nuo 2013 metų, vadovauja bakalauro studijų moduliui „LDK istorijos šaltiniai“. 2015-aisiais pripažintas geriausiu jaunuoju mokslininku, nuo 2021 metų gruodžio – Lietuvos mokslų akademijos jaunosios akademijos narys.
***
– Kilote nuo Padusčio, jaunystės metus praleidote Antalieptėje. Kokį prisimenate šį miestelį? Net ir šiandien čia matyti nemažai LDK laikus menančių objektų: XVIII amžiuje statyta Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, basųjų karmelitų vienuolyno kompleksas, Lūžų miško šventvietė, aplink gausu pilkapių, piliakalnių… Ar šie objektai jau anuomet traukė akį?
– Iš tiesų aš kilęs nuo Obelių, ten gyveno mano tėvai, tačiau taip jau susiklostė, kad man gimus persikėlėm į Padusčio kaimą prie Antalieptės, ir nuo to laiko čia mano tikroji tėvonija. Ten ir užaugau, ten gyveno mano seneliai, tad save tapatinu su Antaliepte. Visgi anuomet nebuvo tiek informacijos, tad mano ryšys su LDK paveldu buvo gana vėlyvas. Daugiau žinojau apie tai, kokia Antalieptė buvo prieškariu, kadangi mano senelis kilęs iš greta esančio Gutaučių kaimo, tad kiekvienas išvažiavimas su juo man būdavo savotiška ekskursija. O tas istorinis LDK suvokimas atėjo vėlyvaisias mokykliniais laikais, apie 1996–1997 metus, kai jau gaudavome geresnių vadovėlių. Taip pat galima pridurti, kad paskutiniais mokymosi Antalieptėje metais mačiau miestelio nykimo procesą, kaip sparčiai mažėja žmonių. Jie išvykdavo, keitėsi kartos. Tuo metu net buvo laikomasi nuomonės, kad jei neišvyksti kažkur kitur gyventi, tai nieko gyvenime ir nepasiekei.
– Istorijos studentai dažnai net neslepia, kad matematikoje jie nebuvo stiprūs. O kaip mokslai sekėsi Jums? Kuo domėjotės jaunystėje ir kada supratote, kad norite tapti istoriku?
– Tuomet dar nežinojau, ar esu humanitaras, ar tiksliukas. Matematika man sekėsi puikiai. Mano matematikos mokytoja netgi norėjo, kad ateitį siečiau su šiuo mokslu. Tačiau kituose gamtos moksluose nebuvau labai stiprus, ir aišku, iš esmės mokiausi kas labiau patinka. Juk negali visur būti vienodai geras ir vienodai blogas. O istorija susidomėjau, nes daug skaičiau. Aš labai mėgdavau fantastiką, detektyvus skaičiau, ir natūraliai pradėjau domėtis istorija, kur rimtesni dalykai, tikri, nesugalvoti. Čia gal man močiutė įskiepijo meilę knygai, nes vis dėlto ji buvo praėjusi tarpukario Lietuvos mokyklą ir laikas nuo laiko primindavo, kad jeigu noriu kažko gyvenime pasiekti, turiu mokytis. Tai yra vertybė.
– Kaip ir kodėl nusprendėte tyrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją? Kodėl būtent susidomėjote istorine geografija, žemėlapiais?
– Kuomet atvykau į Vilnių studijuoti, čia išvydau daug naujo, klausydamasis paskaitų universitete išgirdau apie istorinės geografijos discipliną, apie kurią iki tol nebuvau girdėjęs. Supratau, kad galima rašyti daiktų, gyvūnų istoriją, aplinkos istoriją, tie pasakojimai gali būti labai įvairūs. Ir visa tai ne tai kad paneigia žmogaus pažinimą, bet smarkiai papildo, ta pati aplinka, kur žmogus auga, kur jis formuojasi kaip asmenybė. Aišku, Vakarų Europoje tokios temos jau buvo gvildentos ir jomis nieko nenustebinsi, bet čia tuo metu dar buvo šviežia ir nauja. Ir kuomet man būnant trečiame kurse vieno referato vadovas pasiūlė temą rašyti iš istorinės geografijos, tai mane suintrigavo, toliau tęsiau, parašiau disertaciją, ir dabar aš specializuojuosi istorinės geografijos kryptyje.
– Ar verta studijuoti istoriją? Juk iš šio mokslo turtų nesusikrausi – nemažai istorijos mokslus baigusių studentų būtent dėl šios priežasties pasirenka dirbti visai ne pagal specialybę. Kodėl verta pažinti praeitį? Kokius studijų metu įgytus įgūdžius studentai gali panaudoti šiandienos pasaulyje?
– Tame tikrai daug tiesos, tačiau viskas priklauso nuo paprasto dalyko – kur pats save nori matyti ir kaip pats save atrasi. Yra daug mokslų, kur jauni žmonės labai konkrečiai mato mokslą kaip profesiją ar amatą ir turi konkrečią viziją, ką darys. O humanitarika tai vis dėlto yra kūryba, kur reikia ieškoti savęs: gal nesiseka rašyti, tačiau sekasi kalbėti, gal nesiseka kalbėti, tačiau sekasi menuose, tai irgi yra ieškojimas. Bet kokiam tekstui rašyti reikia įkvėpimo. Ir kada tu iš smulkmenų išmoksti sudėlioti pasakojimą, tas gebėjimas būti detektyvu gyvenime labai praverčia. Jaunas žmogus, studijuodamas istoriją, įgyja gerų analitinių gebėjimų, išsiugdo kritinį mąstymą, įtarumą, ir tie gebėjimai, sakyčiau, yra neįkainojami, nes sudėlioti, rekonstruoti pasakojimą iš kelių šaltinių ar sakinių, laikantis tiesos kriterijų, sutikime, ne kiekvienas gali. Galima pridurti, kad būtent dėl šių gebėjimų istorikai yra laukiami valstybės specialiųjų struktūrų institucijose.
– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti ar jas išsiugdyti būsimas istorikas?
– Istorikas turi būti labai plataus spektro specialistas – istorikas nėra tas žmogus, kuris atsimena vien tik daug datų ir žino faktų. Pradėti reikia nuo smalsumo, ar noriu pažinti, ar man tai yra žadinantis smalsumą dalykas, ar mėgstu ieškoti, abejoti, kodėl yra taip, o ne kitaip? Daugelis savarankiškai tapusių istorikų, kraštotyrininkų būtent nuo smalsumo ir pradėjo. Kas pastatė, kodėl nepastatė, kas gyveno, ir taip toliau. Norėdamas rasti atsakymus, pradedi darytis tyrėju, o kad juo taptum, reikia daug skaityti, domėtis, apmąstyti. Istorijos supratimas tai vis dėlto yra požiūris, kad praeitis yra vertybė, nes tai atskleidžia žmogaus tapatybė. Per istoriją mes pažįstame save, savo tapatybę, o istorikas turi mokėti pastebėti smulkmenas, atpažinti tapatybės ženklus ir juos saugoti, priminti, aktualizuoti istoriją bei padėti formuoti tapatybę, kuri, kaip matome, su laiku kinta.
– Pastaruoju metu istorijos studentai dažniau pasirenka tyrinėti ne pačią seniausią, o XX amžiaus ar net pastarųjų dešimtmečių istoriją, populiarėja socialinės istorijos bei demografijos tyrimai, o senovės tyrimai, atrodytų, po truputį lieka nuošalyje. Ar pritartumėte šiam pastebėjimui?
– Taip. Šiandien istorijos studentai dažnai įsivaizduoja, kad istorijos studijos yra įdomių istorijų klausimas. Vis dėlto istorija – tai senojo pasaulio studijos. Senosios mūsų istorijos šaltiniai buvo surašyti kitomis kalbomis, o jauną žmogų dažnai atbaido kalbų mokymasis. Net ne gyvųjų užsienio kalbų mokymasis, tačiau jau mirusių kalbų – senosios lenkų, vokiečių, rusėnų bei lotynų. Todėl daug kas pagalvoja ganėtinai pragmatiškai – ar verta tiek man savęs investuoti, nes išmokti skaityti ir suprasti minėtas kalbas, na, sutikite, yra ką veikti. Visgi kuo daugiau kalbų įvaldoma, tuo didesnės galimybės pasiimti daugiau įvairesnės informacijos. Tai, ką anuomet senajame pasaulyje žmonės užrašė, istorikas turi ne tik suprasti ir gebėti perskaityti, išversti, bet ir papasakoti šiandienos žmogui suprantama kalba. Praktiškai tai yra hermeneutika.
– Kartos keičiasi. Kokią ateitį prognozuojate jaunajai istorikų kartai? Kaip manote, su kokiais iššūkiais jie susidurs, o gal kaip tik technologijos ir dirbtinis intelektas palengvins jų darbą?
– Dirbtinis intelektas gali padėti tiek, kiek juo pasitiki. Istorikas vis dėlto yra tas žmogus, kuris privalo būti įtarus. Aš labiau seno kirpimo žmogus. Žinoma, naudojuosi įvairiomis programomis, tačiau jei dirbtinis intelektas imtų kurti istorinį pasakojimą, aš juo nepasikliaučiau. Jis neduos atsakymų į supratimą. Yra ir daug pavojų, jis gali iškreipti žmogaus istorijos sampratą, jei kažkas jam duos tokią užduotį. Tai jau vyksta – juk šiandien Kinijos Liaudies Respublikoje internete nerasite žodžio demokratija. Ten internetas faktiškai dresuoja visuomenę, kad tokio žodžio nėra. Tuo tarpu čia mes gauname tokias sąvokas. Tad siūlyčiau būti atsargiais ir kliautis savo galva. Mes tuo ir unikalūs, kad gebam mąstyti patys.
– Kaip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo matuojamos ir žymimos dvarų valdų ribos? Ar žemėlapių, dvarų planų sudarymo procesas buvo brangus malonumas? Ar nedidelio dvaro ponas galėjo sau leisti sudaryti valdos planą, ir kokiai būtinybei esant jie buvo sudaromi?
– Istorinėje geografijoje vienas iš didžiausių klausimų yra teritorijų ir erdvių skaidymo ir valdymo samprata. Kaip buvo, kaip keitėsi ir kaip yra dabar. Tas padalijimas, atribojimas rodo teritorijos užvaldymą. Kažkada užtekdavo tik kuoliukus susikalti ir susitarti žodžiu, bet ilgainiui buvo suvokta, kad turi būti dokumentas, kuris juridiškai įtvirtina tą nuosavybę, ir kuo daugiau žmogus turi dokumentų, patvirtinančių nuosavybę, tuo labiau jo turtas yra apsaugotas nuo kito žmogaus, kuris galėtų į ją kėsintis. Ir jei anksčiau pakakdavo tik paprasto aprašymo, kuriame paminėta valda ir joje esantys žemės margai, ilgainiui reikėjo žinoti sklypo plotą, tad imtasi jį matuoti žingsniais, liepų karnų virvėmis ar strėlės šūviais. Galiausiai to nebeužteko, tad imta braižyti brėžinius, o ribos žymėtos riboženkliais, kurie būdavo sukasami, iškalami akmenyse arba išrėžiami medžiuose. Ir valstybės lygmeniu labai panašiai būdavo daroma. Kuo išsamesnis valdos aprašymas, tuo daugiau tai kainavo, ir netgi pasakymas buvo, kad kiekvienas žodis pinigo vertas. O jeigu dar ir brėžinius reikėdavo nubraižyti, tai tikrai ne kiekvienas bajoras sau tai galėjo leisti.
– Ar buvo klastojamos sklypų ribos?
– Už riboženklių naikinimą grėsė mirtis. Vis dėlto žinoma daug atvejų, kai buvo klastojamos ribos, ginčijamasi dėl jų, ir dažnai net ne todėl, kad žemės buvo maža, bet iš principo teismuose buvo ginčijamasi dėl smulkmės, siekiant parodyti, kad aš galiu. Profesorė Irena Valikonytė yra pastebėjusi, kad mūsų bajorai buvo smarkiai išprusę teisėje, cituodavo Lietuvos Statutą, gerai žinodavo straipsnius todėl, kad nuolat teismuose sėdėdavo. Tai buvo iš dalies laiko leidimo forma ir netgi visiškai normali praktika. Giminės dėl žemės kariaudavo metai iš metų, nes tai buvo titulo garantas. Ir būdavo taip, kad susipyksta tėvai, o ginčą užbaigia anūkai.
– Ar dar yra nepramintų takų Lietuvos istorijoje?
– Be abejo, yra daug netyrinėtų temų. Mūsų istorijos supratimas yra sąlygotas to, kas mums yra aktualu šiandien. Na, pavyzdžiui, šiandien mes turime tokį pomėgį keliauti, visi juda, kažkur keliauja. Tad natūraliai kyla klausimas, kaip anuomet žmonės keliavo, kuo keliavo, kiek ta kelionė užtrukdavo laiko, ir ar tai teikė malonumą? Juk šiandien tiesiog sėdame į traukinį ar lėktuvą, ir mes jau už tūkstančio kilometrų. Anuomet įveikti tokį atstumą prireikdavo bent trijų savaičių, važiuoti dideliu tempu. Nuovargis, karštis, pavojai. Ir tos kelionės atbaidydavo. Žmonės į keliones žiūrėjo kaip į sunkų darbą. Tyrinėjant praeities žmonių gyvenseną, siekiama rasti naujų priėjimų, sąlyčio taškų. Mėginame suprasti istoriją plačiau, kad tai nėra vien tik pasakojimai apie žmones ir daiktus, bet viskas sąveikauja tarpusavyje, turi kažkokį ryšį, tad jungdami įvairiausius faktus bei duomenis, galime gauti visai kitokias išvadas ir daug gyvesnį vaizdą.
– Ar bėgant laikui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kelių daugėjo, o jų kokybė gerėjo? Ar Lietuvos keliai buvo geresni, ar blogesni nei kaimyninių to meto valstybių? Kas anuomet rūpinosi Lietuvos keliais ir jų ženklais?
– Kelių kokybė labai priklausė nuo to meto geografinės aplinkos. Natūralu, pelkėtame krašte keliai buvo prasti, o svetimšaliai, kurie čia atvykdavo, piktindavosi jų kokybe. Jei XVI amžiuje keliai Lietuvoje, Lenkijoje ar Livonijoje buvo daugmaž vienodi kokybės požiūriu, tai vėliau, kuomet atsirado galimybės ir nusistovėjo gyvenamų vietovių tinklas, keliai ėmė keistis, juos ėmė remontuoti ne tik valstybė, bet ir pirkliai, vietos gyventojai, kiek leido jų finansinės galimybės.
Yra pavyzdžių, kai reikėdavo suremontuoti kelią ar tiltą, kuriuo naudodavosi visos apylinkės bajorai, tačiau darbai stodavo, kuomet reikėjo dėtis pinigais – tuomet jie pradėdavo skaičiuoti, kas daugiau važinėjo, kodėl jie turi mokėti.
– Kaip mūsų buvusią valstybę matė čia keliavę svetimšaliai?
– Mes galbūt turime romantišką istorijos vaizdinį, kuomet viskas, kas sena, atrodo užburiančiai, bet visuomenė anuomet gyveno sunkiai. Nepamirškim, kad pas mus iki XIX amžiaus vidurio egzistavo baudžiava, kai tuo tarpu Europoje ji nyko dar XIV amžiuje. Baudžiavos išnykimas labai pakeitė visuomenę, žmogus tampa laisvas, kūrybiškesnis ir labiau motyvuotas, daugiau nuveikia, nori kažką daryti. Laisvė yra kūrybingumas, išlaisvina žmogų nuo to sukaustyto gyvenimo ritmo. O pas mus priešingai, čia buvo sukaustytas gyvenimo ritmas. Ir pavyzdžiui, kai užsieniečiai atvykdavo į Gardiną ir aplankydavo Tyzenhauzų manufaktūras, jie stebėdavosi vienu dalyku – sakydavo, kodėl jūs nemokate savo darbuotojams algų? Juk jie daug našiau dirbtų. Tai Tyzenhauzai atsakydavo paprastai: „O koks man skirtumas, ar jis gaus algą, ar negaus – vis tiek jis yra mano valstietis, ir jis dirbs“. Mes buvome labai užsitęsusi feodalinė visuomenė, nebesuspėjanti su laiku. Faktiškai buvome sustoję viduramžiuose.
– XVIII amžiaus Lietuvoje alkoholis liejosi laisvai, o kur pasisuksi, ten buvo po karčemą. Jas statydavo ir kaimų galuose, ir kelių sankryžose, ir prie bažnyčių, galiausiai net prie pat kapinių. Suprantama, vietiniams tai netrukdė, tačiau svetimšaliui keliauti bei įsikurti nakčiai, matyt, nebuvo labai saugu. Ką pasakoja to meto amžininkai?
– Svetimšaliai nebuvo pratę prie tokių sąlygų. Atvykę čia, jie tikėjosi tokių užeigos namų kaip Vokiškose žemėse arba kaip Livonijoje, kur vyravo kiek kitokia tvarka, karčemos buvo mūrinės, tvarkingos. Tuo tarpu čia dažniausiai užteko to, kad saulė virš galvos nešviečia, lietus nelyja, ir štai jau prieglobstis. O apie paslaugas nėra daug ką kalbėti. Iš karčemų laikymo bajorai uždirbdavo, o kai kurie iš jų savo valstiečiams netgi nustatydavo kvotas, kiek jie alkoholio turi išgerti pono karčemoje, kad pinigai neišeitų kitur. Galiausiai, galima tik pridurti, kad to meto keliautojams, mačiusiems Europą, sąlygos praleisti naktį lietuviškoje karčemoje buvo tokios pat prastos, kaip ir Ispanijoje.
– Koks buvo senųjų lietuvių vertybinis pasaulis, ryšys su gamta?
– Natūralu, kad žmonės, kurie gyveno LDK laikais miestuose, jiems tos gamtos mažiau reikėjo, ir tos pagonybės miestuose buvo mažiau, tačiau tie žmonės, kurių protėviai šimtmečiais gyvendavo tame pačiame kaime, jiems daugelis dalykų natūraliai tapdavo šventais. Juk ir mūsų seneliai, kurie gyveno tame pat kaime ir nebuvo ištremti iš jo, prieš tai jų tėvai ten gyveno, pažiūrėkime, kaip jie vertino visus tuos daiktus, kiekvieną medelį, krūmelį, kalnelį žinojo, kaip kas keitėsi. Tad tas prisirišimas su aplinka natūraliai susidvasina. Dažnai mes perspaudžiam, kad anuomet visi tokie dievobaimingi krikščionys buvo. Dar XVIII amžiuje buvo gyvi senieji tikėjimai ir papročiai, dokumentuose minima, kad žmonės po mišių vykdavo švęsti savų švenčių „į kalnus“.
– Gal tyrinėdamas susidūrėte su kokiu įdomesniu atveju, kuris įstrigo į atmintį? Ką apskritai įdomiausio, kurioziško ar net sukrečiančio teko atrasti?
– Vienas iš įdomesnių dalykų, ką teko atrasti – XVIII amžiaus katekizmas, kurio gale surašyta, ką pamokslaujantys vienuoliai kiekvieno pamokslo metu turi priminti žmonėms, kas yra draudžiama ir ko negali daryti. Tai štai viename iš straipsnių paminėta, kad negalima įmūryti gyvūnų galvų į pamatus. Pasirodo, anuomet buvo tikima, kad statant namą, jo pamatai turi būti sutvirtinti krauju. Ilgainiui buvo dedamos gyvūnų galvos, bet iki tol jų vietoje galėjo būti ir žmonių aukos. Šis paprotys aiškiai fiksuojamas Rygoje, o ten jis atsirado kartu su kolonistais iš Vokiškų žemių, kur jis buvo plačiau paplitęs. Poveikis iš Rygos skleidėsi ir Lietuvoje – 2006 metais tirdami buvusios Joniškio rotušės pamatus, archeologai aptiko karvės skeletą. Tuomet nustatyta, kad karvė buvo užkasta tik ką nugaišusi, ir būtent rotušės statybos laikotarpiu (XVII amžiaus pradžioje). Maža to, esu radęs įdomų XVIII amžiaus antroje pusėje sudarytą vieno iš Veliuonos apylinkių klebono žemių valdų aprašymą, o ten minima, kad į kapčius buvo įdedamos vilkų, šernų galvos, lokio galva, dantys, suverti ant arklio uodegos plauko, buteliai, kalvio kūjis, ir visa tai užpilama karštomis žarijomis, paimtomis iš kalvės, ir užverčiama… Čia kalbama apie klebono valdas, o reliktai juk pagoniški. Tai yra labai įdomus šaltinis, liudijantis, kad tuo pat metu galbūt dėl visa ko buvo meldžiamasi įvairiems dievams, o senojo lietuvių tikėjimo dvasinis pasaulis visiškai neišnyko, nors iš dalies jį absorbavo krikščionybė. Jis keitėsi, tačiau dar ir XVIII amžiaus pabaigoje ar net XIX amžiaus pradžioje tie senieji papročiai egzistavo, ir toli jų nereikėjo ieškoti.
– Dažnas lietuvis mūsų šalies idealą mato tarpukario Lietuvoje, kurios naratyvas buvo konstruojamas ant viduramžių stiprybės ir Vytauto Didžiojo kulto, tuo tarpu mūsų buvusios valstybės istorija po Liublino unijos laikyta „lenkiška“ bei didžiųjų nesėkmių pradžia. Bet ar tikrai?
– XVI amžiuje mūsų elitas dar mokėjo lietuviškai, tačiau procesai jau buvo prasidėję. Tuo metu dažnas raštininkas nemokėjo ir nesuprato lietuvių kalbos. Vienas pavyzdys iš XVI amžiaus tai paliudija – kuomet buvo aprašinėjamos Kernavėje buvusių valdų ribos, bajorai vaikščiojo kartu su matininku ir raštininku, kuris darė valdos aprašymą. Ir štai tekste kaip vietovardį jis užrašė lietuviškai pasakytus žodžius kaip vieną – „Irkostovim?“ Matyt, lietuviškai buvo tai pasakyta, o jis nesuprasdamas pagalvojo, kad tai vietovardis. XVII amžiuje viskas labai smarkiai pasikeitė, ir kalbėti lietuviškai jau net buvo ne prestižas. O jei imtume Gegužės trečiosios Konstituciją, tai ten ir Lietuvos valstybingumo nebelieka. Senosios kartos elitas XIX amžiuje savo tapatybę siejo su Lenkija, kuri kaip valstybė vis tiek egzistavo. Tuo tarpu valstiečiai kultūriškai nieko nesprendė iki pat XIX amžiuje šiaudinėje pastogėje užgimusio Tautinio sąjūdžio.
– Kokie Jūsų ateities tyrimų planai? Gal rašote dar vieną knygą?
– Šiuo metu kartu su bendraautoriais rašome knygą apie keliones Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuri jau kitais metais turėtų pasirodyti. Remiantis amžininkų prisiminimais, bus rekonstruota to meto keliautojų LDK kasdienybė, kelionių maistas – kulinarija, nusakytos intelektualų kelionės. Tačiau ši knyga bus anglų kalba ir išleista ne Lietuvoje, labiau skirta užsienio auditorijai. Ateityje, esant poreikiui, galbūt bus išspausdinta ir lietuviškai.
Šarūnas SUBATAVIČIUS
Suintrigavote dėl karčiamų. Nagrinėdamas giminės medį radau, kad XVIII amžiuje mano propro… bajorai turėjo karčiamą. Iternete radau straipsnių, kad laikyti karčjamas buvo neprestižas. Jūs sakote, kad karčiamas laikydavo bajorai. Ar tiesa?