Iki Seimo rinkimų dar daugiau nei pusmetis, bet jau bent keturi kandidatai Anykščių-Panevėžio apygardoje išėjo į trasą. Amžiną atilsį Vytautas Galvonas sakydavo, kad varžybas laimi ne tas, kas pirmas startuoja, o tas, kas greičiausiai bėga, bet ir iš pirmųjų pretendentų į kandidatus judesių galima bent spėlioti, kokia yra jų sportinė forma. Viešai matau konservatorių Sergejų Jovaišą, liberalą Luką Pakeltį, socdemę Auksę Kontrimienę ir „darbietį“ Ričardą Sargūną.
Iš šio ketverto man dabar ryškus autsaideris R.Sargūnas. Per Seime prabūtą kadenciją jis tapo beveik tobulu politiku. Atrodo oriai, rengiasi tvarkingai, skandaluose neminimas, prie jo kalbos neprikibsi. Geras, normalus politikas, esantis „formate“. Tačiau R. Sargūnas, bent kol kas yra, politinio paradokso, jei norit – rinkėjų išdavystės – etalonas. Į Seimą jis pateko kaip sistemos griovėjas, bet joje taip patogiai įsiliejo į pilką vidutinybių masę, kad tiesiog dingo, išnyko. R.Sargūnas, regis, užaugęs norėtų būti Česlovu Juršėnu. Gal ir pavyktų. Jis jau dabar žino daug įvairių tarptautinių žodžių, telieka smulkmena – juos visus išmokti naudoti pagal paskirtį. Šitai įmanoma, nes žmones net užsienio kalbų išmoksta.
Kol R. Sargūnas mokėsi tarptautinių žodžių, į jo „rinką“ pradėjo brautis liberalas Lukas Pakeltis. „Nykščio namuose“ per krepšinio „žvaigždžių“ dieną jis žiūrovams demonstravo savo apnuogintą kūną. Paskui blynų šventėje padirbėjo virtuvės šefu.
Šiaip jau viskas su tuo L. Pakelčiu gerai, man tik atrodo, kad jis dar nėra apsisprendęs, kur jo vieta – ar prie gražių, ar prie protingų. Kitaip tariant, besigainiojant paskui Darbo partijos elektoratą, galima ir savąjį, intelektualesnįjį rinkėją, praganyti. Kartais juntu jo šokinėjimą vardan šokinėjimo, o ne kryptingą rezultato siekimą. Kad ir tas pats viešas L. Pakelčio lakstymas per krepšinį po „Nykščio namų“ areną. Kažin, ar kai esminis siekis tėra nesusimauti, galima turėti kokios nors naudos. Galima tik nesusimauti…
Kuo dažniau matau gyvą socdemę Auksę Kontrimienę, tuo ji man labiau patinka. Ji tokia gudri, kad moka savo gudrumą paslėpti. Mačiau, kaip ji renginyje Anykščiuose diskutavo su konservatorių „ultromis“. Paradoksas, bet vietinių konservatorių susitikimas su partijos pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu buvo karštesnis (t.y. piktesnis) nei su prieše. Apramino, apžaidė, beveik apglostė ir visi patenkinti…
Luką po krepšinio žvaigždžių dienos ironiškai vadinu krepšininku. Ir nesigraužiu, kad taip iš jauno politiko šaipausi. Bet, kai oponentai apie S.Jovaišą pasako: „Ai, čia šitas krepšininkas“ – tokią pašaipą, priimu kaip mano paties asmeninį įžeidimą. Ne tiek jau daug Anykščiai turi dalykų, kuriais realiai gali didžiuotis. Iki šiol S.Jovaišą pažįsta ir Rygoje, ir Minske, ir Zagrebe, kai tuo tarpu L. Pakelčio žvaigždė užgęsta jau ties Šoveniais… Deja, S.Jovaišai savo sportinės šlovės transformuoti į politinius reitingus, atrodo, kol kas nelabai pavyksta. Kartais iš rinkėjų jaučiu net savotišką pyktį, pavydą už tai, kad S. Jovaiša ne tik sporte, bet ir politikoje iškopė į aukštumas. Todėl akivaizdžiai žinomiausias, žymiausias iš kandidatų nėra vienvaldis prasidedančios rinkimų kampanijos favoritas.
Manipuliuojant asmenybių privalumais ir trūkumais (nuo amžiaus ir lyties iki idėjų) kol kas S. Jovaiša, A. Kontrimienė ir L. Pakeltis, atrodytų, jog turi vienodai šansų laimėti rinkimus. Bet stebint jų partiečių elgesį, liberalas turi tvirčiausią užnugarį. Ir tik nereikia mūsų gąsdinti meru Kęstučiu Tubiu. Metai iš metų konservatoriai ir socdemai saviškiams dalino kyšius valdiškų darbelių pavidalu, bet atrodo, kad įsišaknijus užpakaliams, galvos užmiršo, kas juos į šiltą terpę pasodino. A. Kontrimienės ir S. Jovaišos aplinkoje tiesiog organoleptiniu būdu (ir aš ne blogesnis už R.Sargūną) juntamas tingulio ir pelėsio mišinio tvaikas. Tuo tarpu liberalai (kad ir per tą pačią blynų šventę) demonstruoja energetinį užtaisą. „Musė maišė, musė maišė, uodas vandens nešė“, – kažkas pakomentavo anyksta.lt tekstą apie liberalų blynus. Maišykit ir jūs, kas trukdo?
Kita vertus, gal įdirbį ir patirtį turintys socialdemokratai bei konservatoriai dar „susikrės“ ir jų finišas rinkimuose bus grakštus, elegantiškas ir svarbiausia – pergalingas. Trečia, komandos, kuri valdo rajoną, parama L. Pakelčiui bėgant mėnesiams gali tapti ir jo asmeniniu inkaru. Jau ir dabar laukti liberalų valdomo rajono proveržio nuobodu, o rudenį gali tapti ir visai ilgu…
Gerai, kad „Tvarka ir teisingumas“ kandidatu mūsų apygardoje žada kelti Romualdą Gėgžną. Turėtų būti vertingas kandidatas, savotiškas buferis, apsaugosiantis net ir Marijoną Fergizienę, jei jį sugalvos kandidatuoti, nuo paskutinės vietos Seimo rinkimuose.
