Apie karą, Eriką Druskiną ir Anykščių aplinkkelį („Rievės” ANYKŠTA 2014 03 22)

Ketvirtadienio vakarą, sėsdamas rašyti „Rievių“, peržvelgiau mūsų krašto spaudą. Nesu išdidus, todėl varčiau ne tik „Anykštos“ leidinius, bet ir „Šilelį“, „Nykščius“ ir net įvairius blogus. Spaudos analizės reziumė: pagrindinė šių dienų Anykščių problema yra Krymo karas ir Erikas Druskinas, A.Vienuolio progimnazijos režisierius, savo reikšme prilygstantis Vladimirui Putinui.

Jei reikėtų sudaryti viešoje Anykščių erdvėje tvyrančių problemų dešimtuką, jame pirmautų bedarbystė, antrąją vietą užimtų – E.Druskinas, trečiąją – brangus šildymas, paskui – Krymo karas, toliau, ko gero, būtų šiukšlės ir Kazimieras Šapoka. Kažkur dešimtuko gale plevėsuotų A.Vienuolio progimnazijos direktorė Irena Andrukaitienė ir Raguvėlės pagrindinės mokyklos direktorė Vilma Diržytė.

Pagal viešoje erdvėje sklandančius duomenis, rajono valdžia artimiausiais metais svajoja apie Anykščių aplinkkelį, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę prie autobusų stoties bei požeminę pėsčiųjų perėją. Prieš porą metų įrengta kairiojo Šventosios tako promenada, dabar kertamas Anykščių šilelis Lajų takui. Pradėjęs vardint susimąsčiau, jog didžioji dalis buvusių ir būsimų rajono investicijų susiję su lipimu, ėjimu, važiavimu. Pas mus net laiptai į dangų (t.y. bažnyčios bokštą) įrengti ir velnio kalneliai (vasaros rogučių trasa). Kažkokia pasąmoninė gynyba nuo depresijos, judėjimu. Ir jei Lajų takas neišgelbės nuo depresijos – įsirausim į žemę. Ant Šventosios upės kranto, kad matytų…          

Nuo šitų valdžios sprendimų nei bedarbystė sumažės, nei E.Druskinas taps mielas I.Andrukaitienės pavaduotojui Egidijui Šilaikai. Žinoma, karo atveju infrastruktūra pagelbės – ant Lajų tako statysim snaiperius, požemiuose slėpsimės nuo bombų, o aplinkkelis apsaugos nuo rusų kariuomenės. Rusai važiuos, važiuos, važiuos, važiuos, važiuos, važiuos aplink Anykščius. O kol jie važinėsis, išmirs paskutiniai anykštėnai – rusams liks tuščias miestas ir būsim, mes juos išdūrę, kaip Kutuzovas Napaleoną…

Rajono valdžia, kaip ir būsimi rusai, būsimu Anykščių aplinkkeliu keli metai važinėjosi aplink Raguvėlės mokyklą. Ir turim „paveikslą aliejumi“ – tuščioje Maskvoje vienišas Napoleonas, nesugebantis net žmoniškai į šv.Elenos salą išsiprašyti… Rajono Tarybos nariai ką nors vieningai kaltina. Tiksliau kaltina „dvejingai“ – socdemai dėl mokyklos išdraskymo burnoja direktorę Vilmą Diržytę, o konservatoriai leidžia didžiausia stratege kare (dabar jau dėl nieko) būti Aldonai Daugilytei, pliekiančiai Raguvėlės socdemus. Bet juk kalti tai tik jie patys. Nesusitvarkė, nepateisino pasitikėjimo mandato. Taip sakant…

E.Druskinas man labai reikšmingas kaip simbolis. Nereikia būti Makedoniečio Bucefalu – ir lietuviškam bėriui aišku, kad A.Vienuolio progimnazijos vadovai: direktorė, Kovo 11-osios Akto signatarė I.Andrukaitienė ir jos pavaduotojas rajono Tarybos valdančiosios koalicijos narys, socialdemokratas E.Šilaika yra aršūs priešai. Jau keli metai tas karas yra peržengęs mokyklos ribas, ir, apskritai, bet kokias ribas…

„Nykščiai“ padarė atradimą, kad kai per „google“ vaizdus ieškai I.Andrukaitienės, tai „meta“ ne tik I.Andrukaitienę, bet ir E.Druskiną. Na, jo! Niekšas! Sugebėk, tu man šitaip prisiplakti… Pabandžiau aš „Nykščių“ veikėjo vaizdo per „google“ vaizdus pasiieškoti. Žinokit, kokius ten vaizdus duoda! Pradedant Žilvinu Smalsku, baigiant Marija Daugudiene. Dieve, Dieve. Geriau būčiau nežinojęs.

Žinoma, rajono vadovai, man tradiciškai atsakys – o ką mes galim? Nei nubausi, nei kurį iš konfliktuojančių iš darbo atleisi… Nežinau, ką Jums reikia daryti. Jūs valdžia! Gal į žygį su nakvyne kartu išeikit su E.Šilaika ir E.Druskinu. Prie laužo pasėdėsit, arbatos drauge išgersit…

Bet prakaituoti nesinori. Geriau važinėkim aplinkkeliu, kol sukursim naują „paveikslą aliejumi“… Kita vertus, tokiam miestui kaip Anykščiai trijų mokyklų yra per daug…