Apie Kavarske stovėjusią „Vandens nešėją“ arba „Melžėją“

Vyriausieji kavarskiečiai puikiai prisimena Kavarske stovėjusią masyvią, baltai dažytą skulptūrą – ant pakylos pritvirtintą, tarsi einančią jauną moterį su kibiru rankoje. Tik štai kas ji tiksliai buvo – „Vandens nešėja“ ar „Melžėja“, ir kurio dailininko ar skulptoriaus tai yra darbas – B. Pundziaus ar kurio kito, o gal kičas, – diskutuotina iki šiol.
Dar vienas klausimas – kur ta skulptūra dingo ir kiek jos beliko iki mūsų dienų – paskatino šia tema pasidomėti plačiau. Juo labiau, kad Kavarsko bibliotekoje yra Rimanto Varanavičiaus padovanoti užrašai su rašiniais, o vienas iš jų – kad jam nuotrauką su skulptūra yra davusi Aldona Sudeikienė Šapiro su tokiu prierašu „Tarp kitko, išprašiau iš savo sesės nuotrauką, kurioje matoma (deja, be galvos) Broniaus Pundziaus skulptūra „Vandens nešėja“ einant šaltinio link. Deja, ji vandalų suniokota, kiek teko girdėti“.

Klebonijos parke

Pirmiausia skulptūra buvo pastatyta buvusiame klebonijos parke. Klebonija Smetonos laikais buvo ten, kur kurį laiką buvo apsistojusi milicija, vėliau įrengta tuberkuliozinė ligoninė, dabar tame pastate yra klebono žinioje esantys Bendruomenės namai.
To keliuko, buvusio šalia skulptūros, ir medinės šokių aikštelės, žinoma, seniai nebėra. „Vyresni dar atsimena įrengtą medinę šokių aikštelę, kur grodavo Matulevičiai ir skulptūrą, pastatytą dešinėje keliuko, vedusio įstrižai parko link tos aikštelės. Dabar tas keliukas užaugęs ir išnykęs, o prieš karą jis vedė link koplyčios, kurioje stovėjo šventa Jono Krikštytojo ir Kristaus kompozicija“, – yra užfiksavęs kavarskietis Rimantas Varanavičius ir pasidalijęs nuotrauka Kavarsko feisbuke. Nuotraukoje vaikas, stovintis prie skulptūros, nė nesiekia laikomo kibiro dugno pagal savo ūgį – Nešėjos pakyla gana aukšta, o ir pati skulptūra tikrai masyvi.
Deja, skulptūra vaikigalių ir piktadarių buvo imta niokoti, apdaužyta. Nudaužė moters nešėjos pirštus ir visa kita, ką pasiekė, kas „užkliuvo“, kas lengvai dužo ir byrėjo…

Ties kolūkio kontora

Kažkas ėmėsi skulptūros taisymo, rekonstrukcijos darbų ir netrukus ta pati skulptūra buvo pastatyta prie Taujėnų kelio, ties „Nugalėtojo“ kolūkio kontora. Kol kolūkis gyvavo, kol darbavosi daug kolūkiečių, skulptūros niekas nejudino – ji gana saugiai stovėjo ir niekam lyg ir neužkliuvo. Pravažiuojantys pro šalį irgi visada matydavo šią skulptūrą. Bėgant metams, „Nugalėtojo“ kolūkį sujungė su „Atžalyno“ kolūkiu, o 1991 m. visi kolūkiai iširo, tad naudoti pastatai ištuštėjo, pamažu buvo privatizuoti, skultūra tapo vieniša. O jei vieniša, tai netrukus ir nebereikalinga?..

Kur dingo skulptūra?

Apie tai, kur gi dingo ši aukšta skulptūra, klausinėta senųjų kavarskiečių, net buvusių kolūkio darbuotojų. Visi kaip susitarę atsakydavo tą patį: „Žinom, atsimenam tokią skulptūrą, bet kelintais metais ir kur ji dingo, nieko nežinom“.
„Aš 1975 m. pradėjau dirbti Kavarske, skulptūra dar stovėjo“, – patikslino buvęs seniūnas Algirdas Gansiniauskas. Prieš jį dirbusi Elena Kalibatienė apie skulptūrą nieko nežinojo.
„Labai patiko to skulptoriaus darbas. Taip natūraliai, su kibirėliu. Taip gailėjau, kai neliko. Kur dabar randasi?“, – susimąstė kavarskietė Elena Kiškienė ir tęsė: – Su dviračiu į darbą nuvažiuodavau, pietų namo grįždavau“.
„Kai jau visi labiau ėmė melžėja vadinti, o kolūkių nebėr, gi ne itin tiko jau ta melžėja, tai turbūt vėl apdaužė, apgadino tą skulptūrą, o apdaužyta tai kam bestovės“, – mąstė kitas pagarbaus amžiaus pašnekovas.
„Tikrai nežinau, koks tolimesnis tos skulptūros likimas, nors melžėja daug metų dirbau“, – atviravo kadais kolūkyje daug metų karves melžusi senolė ir nurodė tikslesnę vietą, kur vertėtų paklausinėti.
85-erių Antano Sunklodo nuomone, skulptūros pastatymu galėjo užsiimti „Nugalėtojo“ kolūkio pirmininkas Žižmaras. „Pamenu, sakydavo „Žižmaro melžėja daug primelžė.“ Kai numirė Žižmaras, tada sujungė kolūkius“.
Kiti pašnekovai mąsto, kad aplinkos tvarkymu galėjo užsiimti „Atžalyno“ kolūkio pirmininkas Žibutis. „Buvo jaunas, labai tvarkė šaltinio aplinką, ir prūdą tvarkydavo Žibutis. Galėjo būti ir jo indėlis į gražią aplinką, bet nežinau tiksliai“, – teigė Marija Karalienė.

Bibliotekoje informacijos nėra

Kavarsko bibliotekos darbuotoja Vilma Kisieliūtė patvirtino, kad nuotrauka, kur du vyrai nufotografuoti prie skulptūros, yra daryta jos tėvelio Antano, mirusio prieš tris mėnesius. Daugiau informacijos bibliotekoje apie skulptūrą nėra, tik kelios R. Varanavičiaus užrašytos mintys.
„Aš manau, kad čia melžėja, ir tai visai ne B. Pundziaus skulptūra. Internete galima pažiūrėti, kokia yra Pundziaus tikroji „Vandens nešėja“. Kavarske stovėjusi yra visai kitokia. Pažiūrėkit, ant kibiro yra tarsi skepetaitė uždėta, taip vandens niekas neneša. Pieną neša uždengę kibirą. O koks buvo tolimesnis tos skulptūros likimas, nežinau, nieko negirdėjau“, – išsakė savo mintis V. Kisieliūtė.
Sau paminklą pasistatei?

Kolūkio kontoros pastatus su žeme įsigijusi Zinaida su vyru gavo ir tą skulptūrą, lyg kokį kraitį, dovanų… Netrukus naujakurė išgirsdavo ir kandžių replikų: „Ką, sau paminklą pasistatei?“
„Jau negražiai ta skulptūra atrodė, kreipiausi, kad kur iškeltų, išvežtų tą skulptūrą“, – atviravo Zinaida, prisiminusi dienas, kai nešėja, kaip meno kūrinys, jokios prasmingos žinios „nebenešė“, tik pašaipas…

Be galvos – visai nebereikalinga

Bėgantys metai ar kokie neklaužados „nunešė“ skulptūrai galvą, o tokia begalvė skulptūra jau tapo dideliu kliuviniu ar į šiukšlyną vežtina mase. Vis dėlto šių eilučių autorei pavyko rasti, kur yra šios skulptūros likučiai ir kas juos išsaugojo.
„Aš griovyje radau, be galvos“, – papasakojo kavarskietis Vytas Jakeliūnas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje: – Su dviračiu važiavau ir radau. Graži moteris tokia. Galvojau, parsivešiu visą. Bet kur man tos galvos ieškot? Galvos aplink visur paieškojau, bet neradau. Parsitempiau namo, kiek ten buvo likę.

Parsivežiau kūną. Netoli man buvo, gal koks kilometras. Pastačiau, kur šulinys. Gyvatrovė aukšta, tai nesimato jos. Natūraliai gražu. Pastačiau ją tiesiai. Galvojau, kaip galvą padaryt, bet nesugalvojau. Reikėtų ištašyt iš akmens.“
Pasiteiravus Vyto, ar neišliko kibiras, kurį skulptūros moteris laikė dešinėje rankoje, vyras atsakė, kad turi jį, laiko užrakinęs malkinėje: „Viedrą atsimenu, kur padėjau – ten, kur malkos. Kibirą prie skulptūros radau“.

Liko trečdalis ar daugiau

Gavusi V. Jakeliūno leidimą, nuvykau į jo kiemą likusios skulptūros dalies apžiūrėti. Pašnekovas buvo nusakęs telefonu vietą, tad nesunkiai radau.
Belikusios tik blauzdos ir dalis suknelės apačios maždaug nuo liemens – iš viso gal vos trečdalis visos buvusios skulptūros. Ne balta, o tamsi ir apsinešusi. Aplink auganti gyvatvorė ir kai kurie medžiai visai užstoja tuos likučius nuo pro šalį einančiųjų smalsuolių, tad taip ir išliko, niekam netrukdydama.

Vienam panašesnė į vieną, kitam – į kitą

Smalsu buvo paklausti, į ką Vytui Jakeliūnui panašesnė toji parsitempta skulptūra – į vandens nešėją ar į melžėją. „Ne, ten ne skepetaitė. Ten vanduo tarsi būtų suteliuškavęs, per kibiro kraštus išsipylęs. Pilnas kibiras vandens“.
Kiti gi kavarskiečiai mąsto taip: jei prie šaltinio pastatyta, tai gal bus „Vandens nešėja“, o kai jau prikabino vardą „Melžėja“, laikams pasikeitus ėmė nebetikti.
„Man atrodo, kad ji karvėms nešė vandenį“, – pasidalijo savo nuomone dar vienas pakalbintas pilietis.
Irena Šablevičienė, paklausta, kokia jos nuomonė, kalbėjo, kad tai – Melžėja: „Jei Vandens nešėja, tai būtų su naščiais. Manau, eitų su naščiais, o kibiras nebūtų uždengtas.“

Broniaus Pundziaus ar kito skulptoriaus?

„Kauno dienoje“ buvo rašyta, kad 1939 m. lietuvių skulptorius, monumentalistas B. Pundzius sukūrė dvi tarytum vienos tematikos, tačiau visiškai skirtingas tiek savo dydžiu, tiek prasme ir išraiška skulptūras. „Tai monumentali, valstietiška „Vandens nešėja“, stovinti prie Žaliakalnio vandentiekio stoties, ir kita, taip pat su vandeniu ir moteriškumu susieta figūra, – grakšti gipsinė mergaitės su ąsočiu skulptūrėlė, vadinama „Prie šaltinėlio“. Mergaitė su ąsočiu buvo skirta naujos „Konrado“ kavinės salės-rotondos interjerui. <…> B. Pundziaus skulptūra dingo po 1969 m. rekonstrukcijos.“
Tarsi ir galima įžvelgti Kavarske stovėjusios skulptūros panašumų į B. Pundziaus darbus, tarsi tai ir kita kūrinio versija – pati nešėja daug tiesesnės laikysenos, ilgesnėmis kojomis, kairė ranka kitokios pozicijos.

Iškalė bareljefus ant Puntuko akmens

Skulptorius B. Pundzius turi sąsąjų su Anykščių kraštu – jis yra iškalęs lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus ant Puntuko akmens. Vadinasi, vienokių ar kitokių sąsajų su šiuo monumentalistu tarsi galėjo būti ir Kavarsko mieste, tačiau lieka klausimas, kur ieškoti argumentų ir įrodymų.

Kičas?

Kavarsko metraštininkas R. Varanavičius, besidomintis kiekviena gimtojo miestelio gatvele, kiekvienu buvusiu ir esamu objektu, mano, kad buvusi skulptūra greičiausiai nebuvo aukštos meninės vertės. „Abejoju dėl šios skulptūros meninės vertės. Buvo Chruščiovmetis, kai baltomis natūralistinėmis skulptūromis buvo mada puošti pakeles. Atsimenam prie Ažuožerių stovėjusį elnią. Tai galėjo būti tiražuojamas iš pigių medžiagų gaminamas kičinis produktas“, – savo nuomone yra pasidalijęs R. Varanavičius.
Jei Kavarske stovėjusi skulptūra pagaminta kopijuojant originalą Kaune, galima būtų pritarti R. Varanavičiaus nuomonei, nes masinio tiražavimo produktai nėra prasmingo turinio ir stiliaus kūriniai, bet galutinių išvadų, kol neturim įrodymų, dar nedarysim, o gal ši tema dar turės tęsinį. Mat vienas iš pašnekovų jau nurodė galimą kitą versiją – tarsi tai galėjo būti Kavarsko mokykloje dirbusio mokytojo Čegio diplominis darbas. Pasirodo, Čegys turėjo dailės meistro vardą, raižė ant medžio. Vis dėlto versija, kad tai Čegio skulptūra, nepasitvirtino, bet gal bus naujų?

Rimanto Varanavičiaus komentaras:

Pavadinimas „Vandens nešėja“ ne be pagrindo, o „Melžėja“ ten niekuo dėta, nes su kibiru eina melžti ne profesionali kolūkio melžėja, o bet kuri šeimininkė, turinti tik vieną karvę. Nuo senovės buvo tikima, kad Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo šaltinio vanduo yra ne tiktai šventas, bet ir turintis gydomųjų savybių, užtat prasminga atnešti šio vandens į polikliniką, kuri tuo metu buvo šalia, tame dideliame mediniame name, ir į ligoninę, kur to vandens laukė ligoniai. Ta skulptūra pastatyta Kavarsko klestėjimo laikotarpiu, kai buvo statomas naujas betoninis tiltas, statoma Šventosios užtvanka su siurbline ir kasamas kanalas Nevėžio link, buvo daromas naujas tiltas per Pienės upelį, taip pat dar vienas tiltas per Pienę ties malūno griuvėsiais, per kuriuos nutiestas naujas kelias link Dauginčių (dabar Raudonikio g.), nuardytos žydų kapinės ir jų vietoje įrengtas parkas, pastatyta vieša pirtis ir t. t. Žodžiu, buvo parengtas Kavarsko vystymo perspektyvinis planas, kuris nebuvo iki galo įgyvendintas. Taigi skulptūra atsiranda visuotino ekonominio- kultūrinio pakilimo laike, kaip meninė puošmena populiarioje miesto vietoje. Šitas objektas nėra atsiradęs atsitiktinai, nors gyvavęs trumpai.