Anykščių rajono rinkėjams atsisakius tvirtos Kęstučio Tubio rankos paslaugų, daugelis ramiai atsikvėpė. Viskas, pradedam kitą gyvenimą! Pasaulį naują pastatysim!
Savojo, anykštėniškojo, pasaulio atkūrimas vyks dviem etapais: 1. Liaudies ūkio atstatymas, 2.Komiteto narių reintegracija į chebrą.
Dėl liaudies ūkio atkūrimo – viskas paprasta : reikia iš naujo burti komandą, ieškoti idėjų ir projektų generatorių bei įgyvendintojų. Turės būti agitacija, statybininkų surinkimas, o tada jau žiūrėsim, kurioje vietoje tiesti savąjį ,,BAM“-ą.
Bijojau, kad K.Tubis pradės statyti medinę pilį. Galvojau – pastatys ant Šeimyniškėlių piliakalnio trisienį, o paskui man, naujai išrinktam merui, nei jį deginti, nei toliau statyti, nei Vyganto Šližio karvėms išnuomoti. Visi minimi sprendimai tokie geri, kad nors persiplėšk begalvodamas, kurį pasirinkti. Na, į merus nekandidatavau, bet pažindamas mūsų rinkėjus, vis tiek negali būti tikras, kad neišrinks. Gretos Kildišienė pavyzdys parodė, kad mes, anykštėnai, turime subtilų humoro jausmą.
Komiteto reintegracija į Anykščius man labiau patinka nei liaudies ūkio atstatymas. Mane, kaip žurnalistą (ir šiaip nemalonų tipą), ji džiugina.
Anykščių elito susitelkimas visuomet erzino. Mūsų elito apibūdinimui randu tik rusišką žodį ,,okolo“, kurio vertimas būtų ,,šalia; netoli” – na tokie prielipai tas mūsų elitas, bet ne pačia blogąja prasme. K.Tubis darbo pradžioje, atrodė, judina užpelkėjusį vandenį, bet staigiai paaiškėjo, kad jo tikslas ne vandens kokybės gerinimas, bet jame esančios faunos ir floros perrinkimas: geras – blogas, valgomas – nevalgomas…
Kadenciją baigiančio nušalintojo mero rinkimų komandoje atsidūrė keistų žmonių. Tiksliau – didelė dalis tų žmonių visai nėra keisti, normalūs žmonės, tipiški anykštėnai… Tačiau pats K.Tubis yra karys (ypač jeigu ištrintume STT failą) visom prasmėm. Jis ir pagal oficialų statusą karys ir pagal natūrą – kovotojas. ,,Ką jis daro? Aš visai nenoriu karo. Man ir taip supuvo kotas. O be to, esu pilvotas. Kaip aš diržą apsijuosiu? Kaip aš eisiu? Kaip dainuosiu?…“ – kažkada apie dalies komiteto narių savijautą prieš rinkimus rašė Justinas Marcinkevičius.
K.Tubis savo komiteto plyšius užpildė net ne grybais, o iššskirtinio minkštumo medūzomis. Nevardysiu pavardžių – patys jas žinote.
,,Tubiečius“ skirstyčiau į dvi rūšis: ,,nu kažkaip reikia gyventi“ ir ,,aš prie chebros“. Gal ten vieną kitą idėjinį galėjai rasti, bet tik vieną kitą… Tiems, kurie buvo ,,prie chebros“, taikyčiau visišką amnestiją. Draugas paskui kaimyną, kaimynas – paskui giminę… Žmogiška. Kas čia iš mūsų po penkto bokalo alaus nėra nuėjęs ten, kur nereikėjo eiti.
Baisesnė kategorija ,,nu kažkaip reikia gyventi“. Čia jau ne bajeris. Čia biški pokariu dvelkia. Šitie blogesni ir už idėjinius durnius, nes pastarieji bent prognozuotini dėl to, ko jie tikrai nedarys. ,,Nu kažkaip reikia gyventi“ pasiruošę viskam…
Apsaugok Viešpatie, nesu nei už fizinius, nei už dvasinius pogromus. Lai integruojasi komiteto žmonės atgal į Anykščių chebrą ir gyvena toliau. Tik būtų gerai, kad kuris viešai neužgiedotų, kad ėjo iš vidaus griauti komiteto, o širdyje visuomet buvo su Sigučiu.
Tekste kartoju žodį chebra, už kurį bars ir kalbos redaktorė ir vyriausioji redaktorė. O ką daryti? Ar aš kaltas? Mūsų santykiai grįsti ne gražiais lietuviškais žodžiais – bičiulyste, draugyste ar ištikimybe, o chebravimusi…
Po rinkimų rojaus nebus, nebus ir visiško skaidrumo bei tyrumo. Bus ir lobizmo, ir interesų, ir savųjų protegavimo. Bet man mielesnė Vyganto Šližio, Luko Pakelčio chebra nei Alfrydo Savicko, Algirdo Gansiniausko ir Arvydo Pajuodžio dominavimas. Pirmieji, tikiu, turi potencijos ir kažką sukurti, antrieji – tik integruotis…
Palingavo galvas pušys: štai ir baigės grybų mūšis….
