Mesijai Lietuvoje vis dar negimsta. „Atėjau, nugalėjau, nutilau“,- toks galėtų būti 100 dienų prezidentės Dalios Grybauskaitės darbo įvertinimas. Kaip bebūtų keista, prezidentę dažniau matome priiminėjant karinius paradus ar čiupinėjant šautuvus, lyg ji ruoštųsi su batalionu vykti kariauti į Afganistaną, negu realiai kišantis ir bandant pakreipti nestabilų valstybės laivelį.
(Kairiojoje portalo pusėje – „Anykštos” žurnalistų blog’ai”
Mesijai Lietuvoje vis dar negimsta. „Atėjau, nugalėjau, nutilau“,- toks galėtų būti 100 dienų prezidentės Dalios Grybauskaitės darbo įvertinimas. Kaip bebūtų keista, prezidentę dažniau matome priiminėjant karinius paradus ar čiupinėjant šautuvus, lyg ji ruoštųsi su batalionu vykti kariauti į Afganistaną, negu realiai kišantis ir bandant pakreipti nestabilų valstybės laivelį.
O juk tiek buvo vilčių, tiek norų, kad moteris, ekonomistė, eurokomisarė, juodojo karatė juodojo diržo savininkė atliks mūsų politikoje kokį „Kata“ ar „Kumite“ veiksmą prieš vyriją ir reikalai, pajutus kovotojos jėgą ir charakterį, pagerės. Panašu, kad naujoji prezidentė sėkmingai tęsia senojo prezidento išbandytą taktiką, rusiškai įvardijamą „otsižyvatsia“(sėdėti krūmuose, kol pavojus praeis). Juk kas geriau už ekonomistę galėtų tarti žodį, kai politikai riejasi dėl būsimo biudžeto ir prekiaudami politiniame turguje, kaip buvo pernai, pernakt gali apversti visą mokesčių sistemą, sveikatos apsaugą ir kitas sritis.
Klausiau kinų krikščionių himnus, viename jų giedama:“Jei man liks vienas kraujo lašas, aš jį atiduosiu už Kiniją“. O Lietuvos mokyklose vaikai mokomi gražaus J.Aisčio eilėraščio:“Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, bet varge jo vieno tu pasigedai“.Pagalvojau, kad skirtumas tarp „vieno“ ir „paskutinio“ toks pats kaip tarp Lietuvos ir Kinijos dydžio. Neatsiranda, kas tą lašą paaukotų..
