Lemtis yra toks daiktas, kai neturi galimybės pasirinkti, tiesiog taip nutinka. Kaip liaudis sako“kam lemta paskęsti, tas nepasikars“. Sunku pasakyti, kiek mes renkamės ir ką galime pasirinkti, bet jau žiūrint į mūsų tėvų gyvenimą. Niekas iš jų nesirinko karo, okupacijos, tremties, kolūkinės sistemos. Tiesiog istorija taip sudėliojo.
Lemtis yra toks daiktas, kai neturi galimybės pasirinkti, tiesiog taip nutinka. Kaip liaudis sako“kam lemta paskęsti, tas nepasikars“. Sunku pasakyti, kiek mes renkamės ir ką galime pasirinkti, bet jau žiūrint į mūsų tėvų gyvenimą. Niekas iš jų nesirinko karo, okupacijos, tremties, kolūkinės sistemos. Tiesiog istorija taip sudėliojo. Tačiau kitas dalykas, kiek mes savo lemtyje galime pasirinkti. Ir kolūkyje tu galėjai vogti arba nevogti, galėjai padėti kitiems ir tiesiog būti žmogumi, o galėjai gyventi vien sau.
Tačiau kartais lemtis pasiveja žmones net ir po mirties. Šios savaitės svarbiausias įvykis – prezidento Algirdo Brazausko mirtis. Tvirtas vyras, visada buvo lietuvis, daugiau praktikas negu politikierius, kas reta savybė Lietuvos politikoje. Bet kam gyvenimas nelengvas, nelengva ir po mirties. Būdamas gyvas A.Brazauskas buvo prieštaravimo ženklas – vieni juo pasitikėjo bešališkai, kiti neslėpė priešiškumo.
Štai ir po mirties likimas jo ne lengvesnis – vieni išgyvena, kiti pasipiktino, kai Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai atsisakė priimti prezidento Algirdo Brazausko karstą, nors A.Brazauskas buvo tas žmogus, kuris rūpinosi Vilniaus arkikatedros grąžinimu bažnyčiai. Iš esmės sprendimas nesuprantamas, juk patys vyskupai pripažino, kad jis atliko būtinas katalikui procedūras prieš mirtį – išpažintį ir gavo paskutinį patepimą. Nieko tokio nebūtų, juk daug kur nebeneša karstų į bažnyčias, jei ne faktas, kad mirusysis – prezidentas, o Vilniaus arkikatedra laikoma kaip ir reprezentacinėms valstybės reikmėms tarnaujanti bažnyčia. Na, žinoma, negyvi naudingi būti negali ir nebekeršija, inauguracija vyko, o va jau laidotuvės nebe…
Ar tai ne lemtis? Pasirodo, ir miręs nuo lemties nepabėgsi, kad ir kaip stengtumeisi. Iš kitos pusės, liūdna dėl A.Brazausko, kad kaip tauta net ir mirusiam žmogui, net ir Prezidentui, deramos pagarbos neparodome, vis tiek verda kažkokios nesuprantamos intrigos. Mano galva, deramai ir pagarbiai turi būti elgiamasi su visais mirusiaisiais, ar jis butų prezidentas, ar paprastas žmogus. Ir tai ne lemtis – šį dalyką gyvieji galime pasirinkti.
