I
Kai išeina koks Lietuvos šviesulys, lieka duobė. Ir įsivaizdavimas, kad to žmogaus dvasios bei idėjų pasaulis negrįžtamai pasitraukė. Iš to ir ilgesys bei liūdesys.
Tačiau įmanomas ir kitoks požiūris/užsispyrimas – perkelti jo idėjas į save, pasinaudoti jomis. Tegu gyvena prisikėlusios.
Kaip kažkada, pasitraukus Viliui Orvidui, liko žiojėti suvokimas, kad nebėra kito žmogaus, pajėgaus nešti Viliaus Sodybą toliau ir mistiniu orvidiškos meilės būdu keisti, tranformuoti į Sodybą atvykstančius.
Tuomet guodė tik brolio Juliaus Sasnausko išsakytas suvokimas, kad (tokios ir ten) Sodybos nebebus niekada, bet analogiškas orvidiškas sodybas turim/galim pasistatyt savo širdyse. Tada ir Vilius gyvens sau/mums toliau.
II
Iškeliavus Rokui Žilinskui, interneto vandenynų paviršiun ėmė kilti kadaise jo išsakytų minčių pavidalai, staiga įgijantys visiškai kitokį, jau testamentinį palinkėjimą mums, liekantiems.
Vienas jų pasirodė itin pranašiškas, orvidiškas:
„Visose šventėse, visose kalbose apie probočių Lietuvą, didžiavyrius ir pilkapius, plačiąsias upes ir gūdžiąsias girias man trūksta vieno vienintelio dalyko: meilės artimui savo. Meilės čia ir dabar. Meilės negražiam, nenusisekusiam gyvenimui, vargdieniui, kurį dažniausiai tereikia paimti už rankos ir parodyti kelią.
Išnyko Senovės Egiptas, Graikija ir Persija. Išnyko šumerų, etruskų, babiloniečių civilizacijos. Pastaroji, beje, dėl nesusikalbėjimo. Todėl faktas, kad Lietuva andai plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros – menka paguoda. Visada yra ne tik dvi galimybės, kad gyvensime geriau arba blogiau. Yra ir trečioji, kad negyvensime iš viso.
Todėl man atrodo, kad mylėdami Tėvynę be žmogaus, kalbėdami apie meilę, bet jos nepraktikuodami, mes vieną dieną susirinksime švęsti nebeegzistuojančios Lietuvos gimtadienio.
Ir blogiausia, kad to nė nesuvoksime.”
III
Ši mus palikusio Roko mintis sukėlė bangelių – o ką, jeigu ta pranašystė jau įvykusi… Jei Lietuvos dvasia jau pasitraukusi nuo mūsų barnių, patyčių ir spekuliacijų, o mes vis dar šokame aplink nebesančią Lietuvą ir švenčiame prisiminimus, kokia ji gera buvus, tik „permažai mums davusi”.
Negyvėlio kvapą uodžiantys mauna lauk, o likusieji dalinasi/privatizuoja mirusiojo palikimą, vienas už kitą labiau pasakodami, kaip mylintys tą nebesantį. Ypač per šventes… Užmiršę, kad meilė yra ne imti, o duoti.
Perspėjančią nebeesimo mintį kažkada yra išsakęs ir filosofas Arvydas Šliogeris:
„ Jokio gyvenimo nebėra, jūs kažką keistai šnekate. Koks čia gyvenimas morge, dar kartą kartoju. Tai yra beviltiškas reikalas, apie tai tiesiog nereikia kalbėti ar tuo rūpintis. Išvažiuokite kur nors prie upelio, pasiklausykite, kaip jis čiurlena. Juk ar jums smagu būti morge? O tai, kas mus supa, yra globalinis morgas. (…)
Manęs tas jaunimas nedomina, nes, kiek esu susidūręs, jie jau gimė mirę. Tai dažniausiai yra negyvėliai.(…) Visa kita, kaip sakė W. Faulkneris, yra „sound of fury“ arba pamėklių karnavalas ar pamėklių šou. Juk mus visus kiekvieną akimirką kamuoja pamėklės. Kažkokios ten demokratijos, kai kažkur Norvegijoje viena pamėklė šaudo kitas pamėkles.“ (A. Šliogeris: „Mes jau esame anapusiniame pasaulyje“)
IV
Gal Seimo nariams pirmiausiai visgi ir derėtų užsiimtų mylimo paciento (Lietuvos) diagnostika – atlikti medicininius tyrimus ir nustatyti ar gintarinis pacientas dar gyvas, ar jau išleidęs dvasią.
Jei Lietuva jau be dvasios, tuomet visa, kas vyksta, yra suprantama ir net pateisinama. Gal Lietuvos artimieji į savąsias emigracijas skubiai ir skirstosi vien todėl, kad nebėr maitinančios, gaubiančios Lietuvos dvasios, kuri trauktų būti, pasilikti, kurti, aukotis… Be to, nekaip kvepia.
Jeigu pacientas jau be dvasios, tuomet visi įstatymai, draudžiantys rūkyti ar gerti šalia numirėlio, trumpinti moksleivių atostogas, jungti universitetus ir t.t. – irgi, regis, beprasmiški. Kam, dėl ko?
Jeigu Seimo aplinkoje visgi būtų nutarta užsiimti reanimacija, daryti dirbtinį kvėpavimą ar kitus gaivinančius judesius Lietuvai, tai pirmiausia derėtų nustatyti paciento mirties priežastį bei aplinkybes – ar nuo vagimo, kombinavimo, kyšių buteliuose, ar ne tik… Ar nuo chamizmo/patyčių spaudoje, Seime, ar nuo elementaraus (visus už konkolų laikančių) valdininkų išsigimimo, kai be kyšio nebegalima, regis, jokio žemiško reikalo susitvarkyt? Ar nuo bukumo, prasigėrimo, švietimo ir pagarbos stygiaus, nuo agresyvaus ir sparčiai metastazuojančio viešojo mentaliteto viešnamio – kuomet pasip…davoti yra žymiai stilingiau, nei pagirti, patarti, ramiai išsiaiškinti ar pasidžiaugti…
V
Tik nustačius mirties priežastį (duokDie, kad mūsų pacientas dar būtų ik komoje!), galima būtų kurti įstatymus apie numirėlių prikėlimą. Antraip bus marinama ir toliau…
Vienok, totalinis pesimizmas – prasta žinia, smagiau galvot/svajot apie paciento prisikėlimą: jeigu jau kolegai Lozoriui pavyko, tai kodėl ir Lietuvai nepavyktų? Tik kaip?
Šiuo atviru klausimu gal ir vertėtų pabaigti Sekminių savaitę – svarstant, ar įmanomas numirėlio prisikėlimas, ir kas tai galėtų atlikti. Kas mums atsiųs, įpūs Lietuvos dvasią? Ar jau skirstomės ir užleidžiam vietą gudams, ukrainiečiams bei kitiems motyvuotiems, dar turintiems valstybines ambicijas, norus ir galimybes būti?
Ne. Labiau norėtųsi sulaukti prisikeliančios Lietuvos, prisidėti prie Jos prisikėlimo. Susitarti, kaip tai gali būti padaroma… Juk matosi, jaučiasi, kad prisikėlimo galimybės randasi, kad pacientas, nepaisant gydymo, sveiksta… Kad auga laisva jaunoji karta – kitokių, nebeinfekuotų sovietijos traumomis ir virusais… Tokių, kurie dar neapsikrėtę grobikišku numirėliškumu, panieka ir kritika mirusiajam/mirštančiam. (Manding, viešojoj erdvėj aktyviai veikiantys ir koncertuojantys Svaras, Mamontovas ir panašūs populiarūs bei sąmoningi scenos entuziastai yra pajėgūs kurti kitokią, bendruomeniškesnę nebesidrabstymo madą, nei nūnai egzistuojanti „mano, man, manyje”… )
P.S.
Ko dar reikia, kad atsitiktų prisikėlimas? A.a. Roko žodžiuose yra ir atsakymas, kuris galėtų tapti didžiuliu plakatu virš įėjimo į Seimą, kabančiu ir delfių redaktorių kabinetuose, ir savivaldybėse, ir MG BALTIC’uose, ir Maximose, ir NŽT:
„…trūksta vieno vienintelio dalyko: meilės artimui savo. Meilės čia ir dabar. Meilės negražiam, nenusisekusiam gyvenimui, vargdieniui, kurį dažniausiai tereikia paimti už rankos ir parodyti kelią. (…)Todėl man atrodo, kad mylėdami Tėvynę be žmogaus, kalbėdami apie meilę, bet jos nepraktikuodami, mes vieną dieną susirinksime švęsti nebeegzistuojančios Lietuvos gimtadienio.
Ir blogiausia, kad to nė nesuvoksime…”
