Mokesčiai yra labai paslaptingas daiktas, įtariu kad tai viena iš gyvybės formų, ir dar ne bet kokia, o nemirtinga, mat turi savybe daugintis, o mirštančių dar neteko matyti. Žmonės visą savo sąmoningą istoriją ieško nemirtingumo eliksyro ir neranda, o mokesčiai štai yra nemirtingi.
Mokesčiai yra labai paslaptingas daiktas, įtariu kad tai viena iš gyvybės formų, ir dar ne bet kokia, o nemirtinga, mat turi savybe daugintis, o mirštančių dar neteko matyti. Žmonės visą savo sąmoningą istoriją ieško nemirtingumo eliksyro ir neranda, o mokesčiai štai yra nemirtingi. Jų nenunuodysi, nenušausi ir neištremsi – jie amžinai gyvi, beveik kaip tarakonai tarybiniais laikais.
Kokia bebūtų valdžia, jų tik daugėja. Beje, stebint politikus, aiškiai matosi, kaip susidūrę su šia beveik nežemiška gyvybės forma jie kapituliuoja. Iki rinkimų visi politikai būna prieš mokesčius, po rinkimų staiga tampa už. Tiesiog mistika. Ne veltui sako, kad mes bijome nekenčiame ir netoleruojame to, ko nepažįstame. Po rinkimų, suėję į artimą kontaktą, politikai tiesiog spinduliuoja tolerancija.O jei ir pasibara, tai kaip tėvai išdykusius vaikus – balsą pakels, bet juk neužmuš, meilė daro savo.
Beje, nieko nuostabaus, kad mokesčiai, patekę į reikiamą terpę, ima sparčiai daugintis. Panašu, kad kitąmet politikų ir mokesčių meilė duos gražių kūdikių – atsiras maži mokestukai nekilnojamam turtui ir automobiliams. O ko patys politikai nesugalvoja, ateina ir patarimus padalina jėgos iš užsienio. Taip ir sužinome, palyginus su civilizuotomis šalimis, nėra mokesčio dar už tą ir už tą – žodžiu, laukinis kraštas.
Taigi, nustokime žvalgytis į dangų ieškodami nežemiškos ir pranašesnės gyvybės formos, nes ji jau seniai tarp mūsų – tai mokesčiai.
