
Juozas RATAUTAS, anykštėnas
Pastaruoju metu mūsų savivaldoje pastebimi keli paranormalūs reiškiniai.
Turime aplinkkelį. Nei vienai valdžiai, nei vienam čiabuviui ar turistui „nedašuto“, kad aplenkiant miestą galima pravažiuoti pro Andrioniškį. Tiesa, kelias ilgas ir žvyruotas, betgi brautis pro krūmus neprireiks. Ne greitkelis, tačiau susidarius force majore aplinkybėms, juo pravažiuotų ir tankai. Metų metais kalbėta, svarstyta, dėliotos išlaidos, o čia bac ir yra. Genialumas slypi paprastume.
Antrą vietą paskirčiau vietos parinkimo butaforinei eglutei už trylika ar keturiolika tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų miesto pakrašty idėjai. Žmonės ten negyvena. Panašu, kad valdininkams nelengvai sekėsi rasti teritoriją, kad šį brangų kalėdinį produktą paslėpti nuo pašalinių akių. Mieste tokių vietų ne tiek daug.
Trečias paranormalus reiškinys – tai neįprastas rajono vadovų kuklumas. Apsilankius aukštų pareigūnų iš Seimo delegacijai meras paprašė…pavadinimo. Ne pažado keliui pastatyti, ne su turtingu investuotoju supažindini ar kokią bėdą išspręsti, kas būtų suprantama ir savaime svarbu, o kurorto pavadinimo. Nedaug merui reikia ego patenkinti. Rajono vadovai, kurie yra ir partijų pirmieji sekretoriai ar pirmininkai, lankydami visuotinus valstiečių ir kaimo inteligentijos susirinkimus seniūnijose, galėjo atsiklausti, ar jų rinkėjai nori gyventi kurorte. O gal pageidautų prielaidų perspektyvaus verslo kūrimui, darbo vietų ir orių algų, kad ten patiems nuvažiuoti.
Na ir paskutinė neeilinė idėja. Rajono vadovai rado nekriminalinę (?) schemą kaip „įbaldinti“ Tilto gatvės pastatus. Šaunuoliai! Matyt, sau ruošia šiltas vietas. Nenustebsiu, jei dar iki rinkimų Turizmo ir verslo informaciniame centre keturiais vienetais bus padidintas etatų skaičius.
Gal esu per daug pastabus, o gal paradoksų mūsų valdžioje pernelyg daug. Blogiausia tai, kad valdininkai nesitaria su žmonėmis. Jie kitaip mato demokratiją, pilietiškumą. Jungtinėse Amerikos Valstijose šią vertybę supranta, kaip valdžios kontrolę, pas mus gi – kaip nuolankumą, neprieštaravimą sprendimams, nesišakojimą mitinguose. Smerkiama ir „maršistais“ ar kitais paniekos žodžiais vadinama bent kiek aktyvesnė visuomenės dalis. Kažkur teko skaityti, jog demokratijos lygis matuojamas žmonių lūkesčių tenkinimo bei galimybių matu. Tragiškai žuvus lietuvei mergaitei Didžiojoje Britanijoje, britai išėjo į gatves. Panašiai buvo Nyderlanduose. Ir visiškai priešinga rami tautiečių reakcija atsitikus panašiai tragedijai su Matuku Kėdainiuose ar žiauriai sumušta mergaite Raseiniuose. Tad turim mokytis pilietiškumo, turim matyti ir kontroliuoti vietos valdininkų veiksmus. Pasyvumas kainuoja iššvaistytais pinigais, nepadarytais darbais, nenaudingais žmonėms projektais, o neretai ir tragiškais atvejais.
Sakoma, jog po rinkimų, kaip po vedybų – ilgai džiaugsmo nebūna. Ar laukiami mero ir rajono Tarybos rinkimai bus šios patarlės išimtis, bus matyt. Norėtųsi, kad būtų didesnis žmonių lūkesčių supratimas, siekis gerinti ekonominę situaciją, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimo kokybę, iš esmės keičiamas vadovų valdymo stilius. Keistokai atrodo, kai ujama ir nuolat kritikuojama negausi, mažą įtaką turinti opozicija Taryboje. Kai atvirkščiai, ji turi būti vertinama, išklausoma netgi tuomet, kai pasiūlymai nepriimtini daugumai Taryboje. Tarybos nariui rajono vadovai neleido nuotoliniu būdu virtualiai prisijungti prie pasitarimo, rodomas nepasitenkinimas ir replikuojama, kai asmuo iš opozicijos ketina užduoti klausimą ar prašo pasisakyti – tai negražūs pavyzdžiai, kurie neturi kartotis naujos kadencijos valdžioje.
Tad empatijos dabartinei valdžiai nejaučiu. Negaliu sakyti, kad savivaldybė bloga – ten dirba išsilavinę, patyrę specialistai. Tačiau kažkur yra didelės spragos. Tą rodo rezultatai. Jeigu rajono gyventojų gerovės indeksas yra 55 vietoje tarp 60 rajonų ir jeigu ne švietimo 28-a vieta, būtume patys paskutiniai, šešiasdešimtieji. Kažkas nesiklosto. Situacijos apibūdinimui turbūt tiktų Napaleono žodžiai: „Mano generolai yra genijai, bet kartu paėmus – mėšlas.“
Meras „krov s nosa“ nori kurorto. Kad įtikinti mane, o ir daugelį anykštėnų šio statuso reikalingumu ir nauda, būtina nuolatos, bet kokia proga teikti žmonėms argumentus, skaičiavimus, pavyzdžius. Jų nesigirdi! Nesu kategoriškas prieš rajono viziją su kurortu, visgi norėtųsi žinoti, kokios rizikos laukia anykštėnų.
Kažkada savivaldybė prašė apibūdinti, kaip įsivaizduoju kurortą Anykščiuose. Tuomet parašiau:
„Kurortas – tai laimingai gyvenantys žmonės. Dirbantys mėgstamą darbą, motyvuoti, auginantys vaikus, besišypsantys senukai, žmonės, besidžiaugiantys gražia gamta ir mylintys savo miestą… Kurortas – tai žmonės, turintys rinktą valdžią, kuri myli ir rūpinasi jais ir kurios vadovų šūkis: „Mums didžiulė garbė Jums tarnauti“. Kurortas materializuosis tada, kai anykštėnų gerovė nuolatos kils ir anykštėnai turės vis naujas galimybes. Neįsivaizduoju miesto-kurorto, kuriame gera ir patogu turistui, tačiau žmonės čia nelaimingi, užguiti, pilni nepriteklių, pikti… Kurortas negali būti rezervatu vietiniams gyventojams ir rojus turistams. Negali būti didelė atskirtis tarp laimės, pramogų ir poilsio ieškančių žmonių ir vietos bendruomenės lūkesčių.“