Apie pasirinkimus… (Rievės, 2024-02-02)

Sigita Pivorienė

Per Lietuvą nuvilnijo protestai. Bangomis jų nepavadinčiau, greičiau – vilnelėmis. Vos prieš keletą mėnesių streikavo pedagogai (sako, kad tai – dar ne pabaiga), sausio 23–26 dienomis jų pavyzdžiu pasekė protestavę ūkininkai, taip pat – ir miškų savininkai. Vieni reikalauja didesnių atlyginimų ir mažesnio darbo krūvio, kiti – mažesnio suskystintų naftos dujų akcizo, treti siekia atkreipti dėmesį į miškininkų veiklos apsunkinimą saugomose vietose…

„Ai, užtenka, kiek gaunu“, „Galėtų ir daugiau tų pinigėlių būti“, „Tokia suma – pasityčiojimas iš žmogaus“, – tokie tuo tarpu neprotestuojančių, kukliai sau po nosimi ar kaimynui pasiguodžiantys pensininkai, kurių šalyje yra apie 616 tūkst. Žmonės, kurie, dirbę visą gyvenimą, neužsidirbo gyventi ne tai kad oriai, o bent padoriai. Iki „padorumo“, bent mano kalbintiems senatvės pensiją gaunantiems žmonėms, užtektų ir 800 eurų – sako, būtų pakankamai ir mokesčiams, ir malkoms, ir skanesniam kąsniui nusipirkti. Nė vienas nekalbėjo apie tai, kad norėtų keliauti, susiremontuoti būstą ar bent jau renginiuose lankytis. Mūsų pensininkai – kuklūs, į gatves jie neis. O vertėtų, nes mūsų šalyje senatvės pensija – pati mažiausia iš visų Europos Sąjungos šalių.

„Sodros“ duomenimis, senatvės pensijas iki 400 eurų gauna beveik 139 tūkst. Lietuvos gyventojų, kurie neturi būtinojo 33-jų metų darbo stažo. Dauguma kas mėnesį gauna iki 700 eurų pensiją – tokių yra 523 tūkst. o per 1000 eurų gauna vos kiek daugiau nei 14 tūkst. pensininkų.
Nuo šių metų sausio senatvės pensijos didinamos – skelbiama, kad vidutinė pensija dabar jau siekia nebe 574 eurus, o 644, tačiau nutylima, kad 60–70 eurų pensija padidėjo anaiptol ne kiekvienam: kažkas gavo 40 eurų „priemoką“, o kažkas galbūt ir dar mažiau.

Pensinio amžiaus žmonės iš tokios pinigų sumos tikrai negalės ne tik į Turkiją nuskristi, tačiau ir geresnio maisto, būtinų, ne visuomet kompensuojamų vaistų nusipirkti: „nedėkingieji“ mat skundžiasi, kad, pabrangus mokesčiams, maisto produktams ir viskam, kas tik gali pabrangti, šie pinigėliai jokio ženklo jų piniginei neturės, o gal dar ir „į minusą išeis“.

Graudu stebėti, kaip senutė su padidinamuoju stiklu tyrinėja kainas prekybos centre, taip ieškodama kuo pigesnės prekės. Ar iš karto keliauja į nukainotų maisto prekių skyrelį arba apskritai perka tik pačius būtiniausius produktus – duonos, batono, kruopų… Kaip skaičiuoja centus ir galvoja: o gal šito man neprireiks, nepirksiu, juk dar į vaistinę… Turintieji neblogai uždirbančių vaikų ar bent gyvenantys dviese, dar džiaugiasi – vis vienas kitas euras prisideda, vaikai valgyti atveža. Tačiau jei likimas „apdovanojo“ gyventi vienam su 300 eurų pensija?

Yra sakančiųjų, kad kiek žmogus užsidirbo, kiek į „Sodrą“ įnešė, tiek ir gauna. Tačiau, turint omenyje, kad vidutinė lietuviška pensija sudaro vos 0,33 vidutinio atlyginimo neatskaičius mokesčių, o dabartiniai pensininkai, ypač kaimuose, gerai apmokamų darbų nė negalėjo turėti… Tenka susitaikyti su tuo, kad kas mėnesį valstybė savo senjorais, kurie sudaro didžiąją visuomenės dalį, rūpinasi minimaliai. Taip sukeldama jaunimo pyktį, kad „pensininkai dirbti neleidžia“, esą iki kol paeina, į darbą keliauja, taip užimdami jų vietą. Tuo tarpu didžioji dalis tų žmonių mielai keliautų ilsėtis, jei tik iš pensijos galėtų normaliai gyventi.

Gal nuskambės negražiai, tačiau didžiąją dalį pinigų aš vis tik skirčiau į senatvės pensiją išėjusiems žmonėms, o ne pašalpoms didinti. Pašalpas reikėtų mažinti, o ne didinti. Sveiki, jauni žmonės dirbti gali, darbdaviai juos į darbą priima kur kas mieliau nei pensininką ar tą, kuriam toji pensija ant nosies. Netikiu, kad darbo nėra – jo yra visuomet, tik gal ne tokio, apie kokį žmogus svajoja. Tačiau dirbant ne svajonių darbą, galima ieškoti kito, geresnio, įdomesnio. Senjorai tokios galimybės neturi, ir rūpintis, o ne piktintis jais privalome, juk visi sėdėsime tose pačiose rogėse.