![](https://www.anyksta.lt/wp-content/uploads/2019/06/64720_89608_regular_banys-copy.jpg)
Ričardas BANYS, Panevėžio rajono Vadoklių parapijos klebonas, svėdasiškis
„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės“, – ir šiandien į mus prabyla Kristijonas Donelaitis savo laikmečio šnekta. O mūsų Lietuvėlėje ne tik pradeda sukrusti pavasario linksmybės, bet vis labiau pradeda virti artėjančių politinių rinkimų katilas. Tad šiandien, kai vis stipriau pavasarėjanti saulutė šildo ir mano kunigišką plikę, norėčiau skirti vieną ar kitą žodį politikai, be kurios gyvenimas taptų labai nuobodus. Žinoma, pasistengsiu per daug nepolitikuoti, nes mūsų mylimi ir be galo išmintingi ganytojai mums uždraudė „užsiimti politika“ iš sakyklų. Ir ne tik iš sakyklų, bet netgi ir savo socialinių tinklapių paskyrose „nepolitikuoti“. Asmeniškai taip pasistengiau, kad jau kuris laikas mano paskyra feisbuke beveik tuščia, su vienu ar kitu „nekaltu abrozdėliu“, be jokios politikos užuominos. O mano mažose ausyse paskutiniu metu vis pasigirsta spiegiantis ir kartu paslaptingas balselis: „Bažnyčia atskirta nuo valstybės! Tegu kunigai nesikiša į politiką!“ Na, tikrai nesikišu ir nesikišiu, nes turiu laisvalaikio metu ką veikti: meldžiuosi, rašau, skaitau arba dėlioju LEGO kaladėles, kad lavinčiau protą ir jį apsaugočiau nuo visokių „dimensijų“. Tik visa bėda, kad pati politika kišasi ne tik į mano, kaip kunigo, bet ir į Bažnyčios gyvenimą. Gal ne kiek kišasi, kiek nori draugauti ir bendrauti bei kažką kartu daryti. Žinoma, tai yra daroma, kai valdžiai ir jos politikai yra patogu ir naudinga. Tik posakis „Kunigo naudą velniai gaudo“ iš rašytojos Žemaitės kūrybos čia gali pridaryti visokių nesusipratimų. Tikėkimės, kad to nebus. Taigi, truputį papolitikuosiu ir aš, tik ne iš sakyklos o iš senos bažnytkaimio klebonijos. O apie politikavimą iš klebonijos ganytojai nebuvo užsiminę. Tad galima?
Štai koks nors gailestingas kunigėlis pradeda rūpintis vargšais, apleistais ar kitais nelaimėliais, taip pat ir pabėgėliais nuo karo ar kitų bėdų. Daro tas kunigėlis taip, kaip Kristus savo evangelijoje moko. Tačiau argi tai jau ne politika? Argi tai ne socialinė politika? O tokia politika labai patinka valdžiai, nes geri gailestingumo pavyzdžiai ir valdžią daro gailestingą. Juk gailestingumas reikalingas ne tik per rinkimus.
Štai kita situacija. Šalia visokių bažnytinių gailestingumo darbų, dažnai į mūsų bažnyčias labai nori atvažiuoti koks nors dainininkas ar operos solistė ir čia padainuoti. Dar atsiranda koks nors garsus poetas ir savo eiles prie tų arijų ir dainų paskaito. O tai ar ne kultūros politika? Žinoma! Valdžiai tai irgi patinka. Kartais per tokius koncertukus bažnyčiose koks nors valdžios atstovas išdrįsta savo baritonu pritarti visokioms „traviatoms“ ar „nabukams“. Savo liturginį balselį per koncertą bažnyčioje parodo ir vietos klebonėlis. Yra dainuojanti revoliucija, yra dainuojanti ir politika.
Visai neseniai man paskambino vienas civilinės saugos specialistas ar atstovas ir beveik iškilmingai pareiškė, kad „pagal pasirašytą bendrą Bažnyčios ir valdžios dokumentą“ yra planuojama po bažnyčiomis esančiuose rūsiuose įrengti slėptuves karo atveju, o ant bažnyčios bokštų kažkokias perspėjimo sirenas prisukti. „Gerbiamasis, kadangi Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir kunigams negalima dalyvauti politikoje, tai tikrai tokių dalykų nesiruošiu savo parapijose daryti ir leisti, nes tai jau gynybos politika“, – vos ne kaip kokią provokaciją išpyškinau tam pašnekovui, pasistengdamas sulaikyti juoką. Nors širdyje tikrai esu pasiryžęs: jei Lietuvėlę kas nors užpultų, tai eičiau jos ginti su malda, su kryžiumi, o gal dar ir su „kačerga“ rankoje (krosnies žarstekliu), nes šautuvo neturiu. Nebent kas nors duotų, jei dar šautuvams po visokių geradarysčių kitiems valdžia pinigų surastų ir savo valstybei ginti. O tie rūsiai po bažnyčiomis dažniausiai būdavo rengiami visokių ponų mauzoliejams ar kokių dievobaimingų vienuolių kapavietėms. Tektų karo metu tada tuose rūsiuose slėptis ir tupėti kartu su mirusiais. Na, manau, kad vietos visiems užtektų… Juk kas dėl slėptuvių oro pavojaus metu, tai Lietuvoje šis reikalas labai apgailėtinas. Visokios ministrų ar kitų valdžios atstovų fantazijos apie civilių žmonių apsaugą karo metu taip iki šiolei ir lieka fantazijomis, o juk prasidėjus karui, fantazijomis žmonių niekas neišgelbės. Tada liks pasitikėjimas Dievo globa. O tai, manau, yra pati geriausia civilinės saugos politika, kurios dar niekas neuždraudė mums, kunigams.
Tikriausiai daugumas pamename, rodos, praėjusiais metais nuskambėjusią istoriją apie Išlaužo parapijos klebono Viliaus Sikorsko pasisakymą, kuriame kunigas Vilius nuoširdžiai prisipažino, koks jam asmeniškai kandidatas į prezidentus patinka. Dieve mano, koks tada kilo triukšmas iš kai kurių politikų ir netgi žiniasklaidos atstovų! Žinoma, jei kunigas Vilius būtų ištaręs kokią nors dabartinės valdžios pavardę, tai nieko blogo nebūtų atsitikę. Pabūgę tokio triukšmo, mūsų mylimieji ganytojai mums, savo kunigams, uždraudė viešai pasisakyti apie politiką, partijas ir politikus, ypač kurie ruošiasi dalyvauti rinkimuose. Dabar ir aš stengiuosi vengti paminėti bent kokią pavardę. Bet kur ten nepaminėsi! Štai neseniai per pamokslą pasakiau, kad Lietuvoje politikos gyvenime norėčiau matyti mano mylimą dainininkę Lady Gagą (turiu ir aš savų sentimentų), tada būtų dainuojanti mūsų vidaus ir užsienio politika. O dabar net sunerimau, ar kokiai nors dažnai snaudžiančiai per mano pamokslus moterėlei nepasigirdo, kad agitavau balsuoti už kažkokią Lidą Gagaitę (atseit, Lady Gagą). Kai gerai nenuklausoma, ką kitas sako, tai visko gali pasigirsti. O tai neretas atvejis mūsų bažnyčiose per pamaldas. Žinoma, Lietuvoje rinkimuose niekada mano mylima dainininkė ir nedalyvaus, tad raminuosi, kad nebūsiu apkaltintas rinkimine agitacija iš sakyklos. O ir taip neturiu už ką agituoti, nes pats būdamas monarchijos šalininku, neturiu savo žinioje jokių kandidatų, kuriems rūpėtų monarchija Lietuvoje. Iš tiesų, man, kaip kunigui ir šios valstybės piliečiui, labai rūpi, kad mūsų maža, bet kilni Lietuva nebūtų verčiama cirko arena, kuriame visokie politiniai juokdariai nedarytų gėdos prieš pasaulį. Nuoširdžiai būdamas taikos ir sugyvenimo žmogumi, negaliu pakęsti piktų ir neapykantos nuodais prisotintų liežuvių, bandančių skaldyti ir taip jau susvetimėjusią mūsų visuomenę. Argi galiu tylėti, kai šioje valstybėje yra daug reiškinių ir dalykų, kurie prieštarauja ne tik sveikam protui, bet ir žmogiškumui ar net Kristaus mokymui? Žinoma, tiesos viešas sakymas – tai tarsi ėjimas per užminuotą lauką. Tačiau sakykite man, ar tiesa turi klauptis prieš melą ir kitas blogio formas? Jei ji atsiklaups, tai mus visus gali ištikti baisi tragedija. Štai kodėl iš sakyklos privalau kalbėti ir apie politiką, nes pati evangelija ir Kristaus mokymas – tai Dievo politika, liečianti kiekvieną žmogų. O kiekvienos geros ir nuosaikios bei nuoširdžios politikos tikslas turi būti vienas ir vienintelis – tai visuotinės gerovės kūryba, kurioje kiekvienas žmogus turi teisę gyventi oriai. Jei to nesiekiama, tai tokia politika yra pats pavojingiausias grėsmės valstybei reiškinys.
Kunigo tarnystės kelyje tenka sutikti žmonių, kurie turi visokių pažiūrų. Man nesvarbu, kokiai tas žmogus partijai priklauso. Man svarbu, kas yra to žmogaus viduje, ir ko galėčiau pats iš to žmogaus pasimokyti, ką gero iš jo išgirsti. Būtų pasaulyje labai nuobodu gyventi, jei mes visi gyventume ar mąstytume vienodai – tarsi būtume kokie klonuoti padarai. Skirtingumas tarp mūsų visų – tai lyg įdomios varžybos, draugiškos, be paniekos. Norėtųsi gyventi tokioje visuomenėje, kurioje žmonės mokėtų susikalbėti ir bendrauti, būdami skirtingų politinių ideologijų bei skirtingų kultūrų. O visokios intrigos, sąmokslai ar visokie susidorojimai su oponentais ar kitaip manančiais, visuomenės nedaro civilizuotos, bet ją sutapatina su primityvios, kažkokių gyvūnų bandos įvaizdžiu. Taigi, apie gerus ir mažiau gerus politinius dalykus turime mes visi kalbėti nuoširdžiai ar viešai, iš sakyklų ar iš tribūnų. Svarbu, kad kuo mažiau siektume asmeninės naudos, nes Lietuva – mūsų Tėvynė – to nepakenčia. Tik dažnai tos mūsų Tėvynės balso nenorima išgirsti. Nebent trumpam, kai giedame himną.
Pabaigai norėčiau prisiminti knygas. Juk neseniai Vilniuje praėjo nuostabi knygų mugė. Tarp daugybės knygų, norėčiau pasiūlyti paskaityti vieną. Tai italų rašytojo Giovannino Guareschi (1908–1968) knyga: „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“. Jei kam atsibodo rimtos diskusijos apie politiką, rinkimus ir kitus gyvenimo dalykus, ši knyga suteiks atgaivą ir privers nusišypsoti skaitant, kaip vieno miestelio klebonas puikiai sugebėjo dalyvauti politikoje ir kartu tarnauti Kristui. Žinoma, su juokingais nuotykiais. Paskaitykite! G. Guareschi, kalbėdamas apie šią savo knygą, mums palieka nuoširdžius žodžius, tinkančius ir dabartinei mūsų visuomenei: „Jei yra kunigų, kurie jaučiasi Don Kamilio elgesio užgauti, jie gali paleisti man į galvą didžiausią žvakidę. Jei yra komunistų, kurie jaučiasi Peponio (vieno iš svarbiausių knygos personažų, kunigo Kamilio oponentų) įžeisti, jie gali į mano nugarą sudaužyti kūjį ir pjautuvą. Bet jei yra tokių, kurie jaučiasi užsigavę, kad Kristus kalba, – nieko negaliu padaryti, nes mano pasakojimuose kalba ne Kristus, bet mano Kristus, tai yra mano sąžinės balsas“. Nuoširdūs rašytojo žodžiai. Ar ne taip? Tad nebijokime ir mes leisti prabilti mūsų sąžinės balsui, nes tai irgi labai nuoširdi politika, ypatinga politika, kaip dovana, gauta iš Dievo, kad bent sąžine būtume į Jį panašūs“.