Kažkokia proga kažkoks Atas iš kažkokio Diuma romano pasakė: „Kaip Atui – tai per daug, kaip grafui De la Ferui – per mažai.“ Regis, jau ne pirmą kartą kartoju šitą frazę ir ją vis prisimenu, kai Anykščiuose kažkas apdovanojamas.Anykštėnai mėgsta pagerbti žmones – literatūrinė Antano Baranausko premija, kultūrinė Teresės Mikeliūnaitės premija, „Verslo žiburiai“, Anykščių garbės piliečio titulas. Po kiekvieno apdovanojimo kartais garsiau, kartais tyliau nuvilnija pasipiktinimas – „vėl ne tam, kas verčiausias, davė.“ O kas verčiausias? Verčiausių neišrinksi, vieningos nuomonės niekad nebus, nes nėra kriterijų.
Mane žavi Anykščių „Obuolinės“. Neironizuoju. Vienintelė šventė, kuri turi aiškią koncepcija. Už tai ji man ir patinka. Susirenka mūsų kaimas, patys grojam, patys šokam, beveik pusę rajono ūkininkų už ką nors apdovanojam (kitai metais apdovanojame kitą pusę).
„Žirgelio“ šventėje seniai neaišku, kam tie arkliai joje reikalingi. Susirenkam, pageriam ir skirstomės. Kam gyvulius kankinti, patys pavakariu būnam kaip gyvuliai. Miesto šventė, pagal pinigus – didelio biudžeto renginys. Tačiau jos koncepcija panašiai tokia – leiskim visiems vietiniams pasirodyti, nes visi labai nori. Na, ir konkuruoja šventėje Grikiapelių kaimo kapelija su G&G Sindikatu.
A. Baranausko premijos skyrimą palikome Rašytojų sąjungos valiai. Pritariau, jog tai geras pasirinkimas – „profai“ parinks, „profais“ dera tikėti… Na, bandau ir toliau tikėti, tik nesiseka. Labai jau panašu, kad Rašytojų sąjungai mūsiškė premija nėra didžiai reikšminga – Lietuvoje skiriama dešimtys literatūrinių premijų, todėl, regis, rašytojai graduojami – „tau šiemet aukštesnio rango premija, tau – vidutinio, o tau – A. Baranausko rango premija”. Ar kas prisimenat, kam pernai skirta A. Baranausko premija? Neprisimenat… Štai jau vien dėl to tos premijos skyrimas nėra didžiai prasmingas. Rajono vadovai laisvi keisti A. Baranausko premijos skyrimo nuostatus. Pradžioje gera atrodžiusi idėja, panašu nėra gera, tai kuriem galam vaidinti, kad viskas „ok“. Kad mums labai daug laimės apdovanojus Gintautą Dabrišių ir Eriką Drungytę.
Skiriant T. Mikeliūnaitės premiją totalus jovalas jau dešimtmečiais. Nežinau, kas geriau – Grikiapelių kapelija ar G&G Sindikatas. Man ir vienas, ir kitas kolektyvas nepatinka, ypač todėl, kad Grikiapeliuose apskritai nėra kapelijos. Bet jei būtų ta kapelija, ją lyginti, vertinti gali tik kitų kapelijų kontekste. Šią premiją ramiai galima įžeminti, pritempti prie „Obuolinių“ koncepcijos ir kūrėjus apdovanoti už lokalią kultūrinę veiklą bendruomenėse. Na, apdovanoti išskirtinai tuos žmones, kurie duoda meną kaimui. Būtų visai gražu. Skatintume entuziastus, kurie organizuoja Svirnuose Jonines. Bet galima premiją tempti į viršų ir duoti ją išskirtinai tiems, kurie buvo pamatyti bent Lietuvos lygmeniu, kuriuos, sakykim, „telikas“ bent trisdešimt sekundžių rodė. Esu minėjęs, jog jei kuriais metais niekas iš Anykščių kultūrininkų nesublizgėjo, galima tą kartą ir nesikankinti ieškant nominantų. Nesakau, kad Žilvinas Pranas Smalskas premijos nevertas, bet man pastarasis, sakykim, disonuoja su tuo pačiu Rimantu Povilu Vanagu. Abu vyrai žymūs jau tuo, kad turi po du vardus, bet, regis, reikia kada nors nuspręsti, į kurią menininkų kategoriją – ar Ž.P. modelio, ar visgi R.P. tipo T. Mikeliūnaitės premija orientuota.
„Verslo žiburiai“ mažiau pavojingi. Kiek tų Anykščiuos verslininkų? Visiems kada nors ateis eilė. Juolab ten pinigų neduodama, tik garbė dalinama… Bet versle dar objektyviau kriterijus galima sudėlioti – didžiausia apyvarta, didžiausios algos, didžiausi cepelinai ir pan.
Dėl garbės piliečio visiškas „delaferas“. Visi Anykščių garbės piliečiai – garbingi žmonės. Na o bet tačiau, tie, kuriems dar titulo nedavė, – negarbingi? Vėl, regis, elementaru – rikiuojam prioritetus: „mecenavimas“ ir labdara; pasiekimai tarptautiniame kontekste; darbų išliekamoji vertė; Anykščių garsinimas… O kai nėra kriterijų, lieka iki valiai vietos spekuliacijoms. Sergejui Jovaišai Anykščių garbės piliečio vardo suteikti nedera, nes kaip Atui – tai per daug, kaip grafui De la Ferui – per mažai…
