Darant gražius darbus pridirbama ir debilizmo. Viena didžiausių nesąmonių Lietuvoje padaryta prieš pusę amžiaus, kai sukurta rašytojo Jono Biliūno garbinimo koncepcija. Jau ne pirma karta anykštėnų šoka, geria ir blevyzgoja tiesiai ant rašytojo kapo. Žiūri dabar J. Biliūnas į savo sodžių kūdikėlis kur užaugo, ir grabe iš džiaugsmo vartosi, kai jam, kaip kokiam drakonui, raudonas jaunikis šviežią nuotaką ant kalno užtempia. Kuo nuotaka riebesnė, o pabroliai girtesni, tuo rašytojas labiau džiaugiasi ir vartosi, vartosi…
Darant gražius darbus pridirbama ir debilizmo. Viena didžiausių nesąmonių Lietuvoje padaryta prieš pusę amžiaus, kai sukurta rašytojo Jono Biliūno garbinimo koncepcija. Jau ne pirma karta anykštėnų šoka, geria ir blevyzgoja tiesiai ant rašytojo kapo. Žiūri dabar J. Biliūnas į savo sodžių kūdikėlis kur užaugo, ir grabe iš džiaugsmo vartosi, kai jam, kaip kokiam drakonui, raudonas jaunikis šviežią nuotaką ant kalno užtempia. Kuo nuotaka riebesnė, o pabroliai girtesni, tuo rašytojas labiau džiaugiasi ir vartosi, vartosi…
Galbūt J. Biliūnas tapo savotišku Kvazimodu, savo auka anykštėnams parodęs, jog ir darant gerus darbus reikia būti atsargiems, jog reikia saugoti sakralumą. Iš viso, įsteigus Sakralinio meno centrą, kurį šauniai garsino angelai ir Bronės Lukaitienės diplomo paieškos, man žodis „sakralumas” asocijuojasi tik su Anykščiais. Kaip Puntukas, Šventoji, „Bobelinė” ir Povilas Kulvinskas… Mes norime pasiekti šimtaprocentį sakralumo laipsnį. Na, bent 96 proc. – kaip spiritas. Todėl ir protestuojam prieš viską, kas nesakralu. Prieš sūpynes sakralioje A. Baranausko aikštėje, prieš karstykles, nes jos netoli kapinių, prieš bibliotekos statybas, prieš festivalį „Velnio akmuo”, prieš „Maximos” renovaciją (mat šalia jos sakralus šviesoforas). Ir prieš galimas laidojimo namų statybas protestavome. Beje, po šio protesto paaiškėjo, kad laidojimo namai labai pakenktų sakralių vieno parlamentaro tetos ožkų įvaizdžiui bei sujauktų jų asmeninį gyvenimą.
Paskutinis sakralumo proveržis – grupės anykštėnų protestas prieš „Lajų taką” Anykščių šilelyje. Vienas iš šių protestuotojų motyvų – Anykščių šilelyje negalima karstytis medžiais todėl, kad mišką apdainavo Antanas Baranauskas. Nors, kiek aš prisimenu, poetas jau XIX amžiuje griežė dantį ant miškininkų, rašė, jog visa statybinė medžiaga šilelyje išpjauta, išvežta į Vakarus, o likę tik kelios apykreivės pušelės, tinkamos nebent „čipsų” gamybai. Neabejoju, jog šilelį poetas nuosekliai inventorizavo ne todėl, jog tai išskirtinio grožio vieta. Greičiau, dėl to, jog šis miškas netoli miesto, dėl to, jog galima pėsčiom nueiti. Visa laimė, jog tais laikais nebuvo dviračių, būtų poetas aprašęs Šimonių girią ir turėtume dabar pusės rajono ploto sakralią vietą.
Šiaip jau ir Bronius Pundzius, savavališkai Puntuke iškalęs Darių ir Girėną, įsibrovė į gamtos šventovę. Bent tuometinio Arūno fon Liogės parašą galėjo susiveikti. Bet ne. Nederino nei projekto, nei eskizo… Kalė, ką pats sugalvojo. Dar gerai, jog „Lituanikos” ekipažas buvo ne aštuonvietis, nebūtų likę akmenyje sveikos vietos..
Manau, tiek A. Baranauskas, tiek B. Punzius, tiek šių dienų herojus, didis Puntuko valytojas Vytautas Galvonas, yra Anykščių šilelio „piarščikai”. Jų dėka pasklido žinia apie mūsų šilelį, miškas tapo įdomus ne tiek dėl jo grožio, kiek dėl reklamos. Verslo požiūriu investuoti reikia ten, kur jau yra įdirbis, o ne plynoje vietoje.
Norintiems saugoti šventas vietas, primygtinai siūlau kokio šeštadienio pavakare įkopti į „Laimės žiburį”. Ten tikras žmogus palaidotas. O skulptūra Puntuke – tai ne Dariaus ir Girėno fosilijos, o vieno žmogaus rankų darbas…
