Per pakasynas apie pagrindinį renginio herojų dera šnekėti tik gerai. O Seimo rinkimai yra skaidresni ir už pagrabą – jų dalyvių geriau apskritai neminėti nei gerai, nei blogai. Ir apie jų rėmėjus, štabus – geriau rinkimų dieną nedera rašyti. Iš esmės nebelieka apie ką pasakoti. Saugu rašyti gal tik apie orą, sveiką maistą ir bėgančius metus…
Dėl oro problemų nekiltų, jei jis nebūtų gadinamas. Savo esme oras yra geras. Tačiau būna, kad lyja. Kartais atvirkščiai – nelyja, bet būna karšta. Kartais orą gadina paniškai kiaulių maro bijančios kiaulės. Labai bijo maro, todėl nesusilaiko. Tarp žmonių irgi kiaulių pasitaiko. Sveiko maisto šalininkai sakys, kad kuo maistas sveikesnis, tuo mažiau oras gadinamas. Bet, man regis, net ir pats sveikiausias, jaunystėje sportavęs, nerūkęs, negėręs, kopūstas, susenęs ir virtęs troškiniu, yra potencialus pavojus orui…
Taip, sakyčiau, pakankamai sistemiškai pasiekiau trečiąją temą – bėgančius metus. Pats dažnai keliu klausimą, kodėl visi nuo mūsų bėga? Ir metai bėga, ir vanduo, ir pinigai, ir jaunimas į užsienius. Net laukiniai žvėrys tik išimtinais atvejais automobilių vairuotojus pradžiugina krisdami po ratais, bet parastai bėga į šalį. Net nesvarbu kur. Kad tik toliau.
Anykščių meras Kęstutis Tubis susitikimuose su seniūnijų gyventojais džiaugiasi, kad valdininkai senjorai išeina iš darbo, atlaisvindami darbo vietas jaunimui. Meras neslepia, kad senjorus priimti sprendimus jis kartais paskatina. Kartais garsiau paskatina, kartais tyliai… Man keista, kad klausytojų auditorijos, kuriose vyrauja veteranai, pensininkų skatinimą išeiti į užtarnautą poilsį, priima palankiai, beveik džiaugsmingai. „Taigi vyras pačioj jėgoj – dar septyniasdešimt neturi.“ – atrodytų, turėtų piktintis. Bet nesipiktina…
Jaunystė yra gerai. Jaunos mergos atrodo geriau nei senos mergos. Dažnai jaunos mergos gražesnės ir už vidutinio amžiaus mergas. Jauni bernai, aišku, turi daugiau sveikatos už senus bernus… Žinoma, kai kokiam nors universitetui reikia profesoriaus, jaunystė, veržlumas ir stangrūs raumenys yra privalumas. Bet tarp kriterijų paprastai būna ir koks mokslinis laipsnis…
Nesu tikras, bet įsivaizduoju, kad jaunystės kultas atėjo iš smetoninės Lietuvos. Ūkininkai turėjo aiškius, niveliuotus samdomų darbuotojų etatus: piemuo, pusbernis (pusmergė) ir bernas (merga). Teoriškai bernauti galima buvo ir iki mirties, bet silpstant berno sveikatai jo paslaugų paprastai būdavo atsisakoma dar gyvam esant šalių susitarimu… Paralelė tarp smetoninio berno ir savivaldybės įstaigos vadovo nėra visai tiksli. Mat bernais buvo beraščiai valstiečiai, o UAB-o direktorius gali būti ir inteligentas. Įdomu, kiek Anykščiuose 1920-aisiais buvo žmonių su aukštuoju išsilavinimu, kai Antanas Vienuolis-Žukauskas Anykščiuose negyveno, Balys Karazija dar tik galvojo apie studijas Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, o Rapolas Šaltenis mynė Utenos gimnazijos slenkstį. Natūralu, kad trečiajame – ketvirtajame dešimtmetyje kiekvienas Anykščiuose pasimokęs jaunesnis žmogus buvo gėris ir šviesulys. Dvikursės mokytojų seminarijos diplomas buvęs tokiu kosmosu, kad pas jo turėtoją eidavę ir ligų gydytis, ir teisiniais klausimais konsultuotis.
Dabar visi gudrūs. Nuo senukų iki pusmergių. Visi su diplomais. Skiriasi tik diplomų kvapas ir vaizdas. Vyresniųjų diplomai vis dar atsiduoda lašiniais ir kumpiais, jaunimo diplomai dažnai kvepia… niekuo. Kuo vieni už kitus geresni? Na, tuo pačiu – niekuo.
Kaip 1920-aisiais Anykščiai laukė (nė velnio nieks nelaukė, čia aš, kaip rašytojas, norėjau gražiai atsikleisti) B. Karazijos ir R. Šaltenio diplomų bei grįžtančio A. Vienuolio, taip dabar laukiam Kembridžo ir Jeylio absolventų… Riomerio ir Škotijos koledžų diplomų nesiūlyti. Netikiu, kad tai yra vertingiau nei „visiukai“… O jei amžių siejame ne su nauju, kitokiu išsilavinimu, o su grožiu ir sveikata – tada prašom, berniukai, į kairę (t.y. į „Anrestą“), mergaitės – į „Norfą“…
