Man dabartinė rajono valdžia yra ideali. Niekas manęs taip neskaitė ir nevertino. Sklinda kalbos, kad mano „Rievės“ braukomos markeriu ir deklamuojamos viešuose renginiuose. Netrukus turėčiau pradėti gauti honorarą iš LATGA-os už autorinių kūrinių viešą naudojimą Tikiuosi, kad greit būsiu mokykliniuose vadovėliuose, o namą, kuriame gyvenu, savo žinion perims Anykščių muziejus. Nebereiks šienauti, ravėti ir malkų skaldyti… Gal net žvyrkelis iki mano gryčios bus nugreideriuotas – juk turistai į rašytojo namą plūs kaip į medinę pilį. Pradžioje turistai prie Vorutos nusilenks Karaliui Mindaugui (o dar žemiau – merui Kęstučiui), paskui jie keliaus į šlovingą Kušlių kaimą, pas rašytoją Vidmantą.
Prie medinės pilies statytojų prisiknisinėju sistemingai, metai iš metų. Kai tik rajono valdžiai atsiranda noras statyti, iškart puolu loti. Mano požiūrio į pilį nekeičia nei valdžios politinė ir lytinė sudėtis, nei savivaldybės užsakymų „Anykštoje“ dydis. Įžvelgiu šio būsimo objekto galimus pliusus ir galimus minusus. Galimi pliusai – Anykščių reklama, augsiantis turistų srautas ir tuo pačiu didėsiantis mieste paliekamų pinigų kiekis. Galimi minusai – piliakalnio ir bendro kraštovaizdžio suniokojimas, statybų išlaidos ir pilies išlaikymo kaštai. Pilies statybų ir išlaikymo kaštai yra nesunkiai paskaičiuojami. Na, gal sunkiai, bet paskaičiuoti juos tikrai įmanoma. Siūlau rajono merui K. Tubiui pomėgį mokytis mano „Rieves“ mintinai keisti į į kitą hobį – skaičiavimą. Dedam skaičius ant stalo, paklausiam tautos nuomonės, ir baigiam kalbą. Visos tautos apklausa nėra būtina – užteks kokių šešių tautiečių: poros ekonomistų, poros turizmo specialistų, poros bankininkų… Turistų srautus prognozuoti sunku, bet vis dėlto turėtų būti taip, jog galimų investicijų ir galimų pajamų santykį tiksliau atspės koks susisukęs ekonomikos profesorius nei „pasikėlęs“ rašytojas ir jo ištikimiausias skaitytojas.
Bet ekspertų nuomonės valdžia neklaus, nes geriau ir nežinoti, ką apie valdžios ketinimus mano ekspertai. Dar geriau – filtruoti profesionalų pozicijas: palankias – į viešumą, nepalankias – į stalčių.
Ir Lietuvoje, ir Anykščiuose visos nesąmonės padarytos todėl, kad politikai ignoravo profesionalus. Net visiškai paprastas, regis, neesminis sprendimas – paminklo Laisvei statybos – buvo politinis sprendimas. Aišku, paminklas yra politika, gal net ir vietos jam parinkimas – politika, tačiau koks paminklas ir koks postamentas, turėjo spręsti specialistai, o ne politikai. Bet sprendė pastarieji… Anykštėnai statulą vadina „chokejistu“, o postamentą – „bandelėmis“…
Tik kartą spėjau pasišaipyti iš dviejų statomų Anykščių stadionų. Nebėr ko rėkti, nes tuoj turėsime tuos stadionus. Vieną – grynąjį futbolo, kitą – ir futbolo, ir lengvosios atletikos. Pirmajame netilpo bėgimo takas, antrajame nėra vietos nei standartinei futbolo aikštei, nei normalaus ilgio bėgimo takui, todėl bus… ir futbolo aikštė, ir bėgimo takas. Bus tokie, kaip turi būti tik… mažesni. Pinigų stadionų statyboms Lietuvoje, pasirodo, yra, bet žemės trūksta. Geriau paskaičiavus, du netradiciniai stadionai užims daugiau vietos nei vienas standartinis. Vargu, ar dviejų mažesnių stadionų pastatymo kaina bus mažesnė nei būtų kainavęs vienas normalus stadionas… Bet statom du, nes vienas netelpa.
Pagautas polėkio kabinsiuos net prie Švento Kalitos kalnų slidinėjimo centro. Beveik prieš dvidešimt metų imta investuoti į anykštėnų slidininkų mėgstamą kalną, kol jis tapo sėkmingu objektu. Trūksta tik erdvės plėtrai bei normalių privažiavimų. Neturiu duomenų, kuriais galėčiau įrodyti, kad yra rajone neblogesnių kalnų. Gal Kalita išskirtinis ir pats geriausias? Tačiau, regis, ir svarstymų nebuvo – kažkas iš politikų bedė pirštu ir turime objektą.
Verslininkas Vygantas Šližys pradžioje pasiskaičiuoja, kiek turi „laisvų“ pinigų. Ilgai skaičiuoja. Kartais savaitę, kartais visą mėnesį. Kol pirštai ištinsta. Tada jis svarsto – investuoti į karvių auginimą ar kulkosvaidžių gamybą. Verslininkas ilgai analizuoja rinką, kalbasi su verslo partneriais bei ekspertais iš užsienio, kol galų gale išsiaiškina, jog jautieną lengviau realizuoti nei ginklus. V. Šližys net karvių veislės nesirenka „iš lubų“. Vėl analizuoja rinką, ieško ekspertų. Vėl skaičiuoja. Skaičiuoja savaitę, dvi, tris. Kartais visus metus skaičiuoja. Kartais savo sprendimus keičia. Kartais karves išpjauna ir laukus užsėja avižomis. Ir jam dėl to visai negėda.
Beje, mano „Rievių“ jis atmintinai nesimoko. Tik nežinau kodėl. Gal dėl to, kad nuolat skaičiuoja? Va, dėl tokių kaip V.Šližys manęs vis dar nėra mokykliniuose vadovėliuose.
Tarp Anykščių politikų ir verslininko V. Šližio yra dar vienas esminis skirtumas – V. Šližys viską, ką sukūrė, paliks savo vaikams, liberalai – politiniams oponentams.
P.S. V. Šližys avižų nesėja. Čia metafora. Metafora – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškais nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė: tai, kas lyginama, dažnai neįvardijama, atspėjama iš konteksto.
