Bronės Lukaitienės diplomo paieškos istorija arba Anykščių krašto liaudies žaidimas „Apdurnink artimą” tęsiasi.
Savivaldybės Kontrolės tarnybos kontrolierė Julija Krasauskaitė atliko bibliotekos auditą ir nustatė, jog direktorius Romas Kutka pažeidė kelis Darbo kodekso straipsnius. R. Kutka, neturėdamas dokumento apie kokį nors B. Lukaitienės išsilavinimą, priėmė ją į darbą. Sakralinio meno centro projektų vadovės pareigybės aprašyme nurodyta, jog šį darbą gali dirbti tik žmogus su aukštuoju išsilavinimu, o B. Lukaitienė ne tik aukštojo mokslo diplomo, bet ir pradinio išsilavinimo pažymėjimo nepateikė…
Bronės Lukaitienės diplomo paieškos istorija arba Anykščių krašto liaudies žaidimas „Apdurnink artimą” tęsiasi.
Savivaldybės Kontrolės tarnybos kontrolierė Julija Krasauskaitė atliko bibliotekos auditą ir nustatė, jog direktorius Romas Kutka pažeidė kelis Darbo kodekso straipsnius. R. Kutka, neturėdamas dokumento apie kokį nors B. Lukaitienės išsilavinimą, priėmė ją į darbą. Sakralinio meno centro projektų vadovės pareigybės aprašyme nurodyta, jog šį darbą gali dirbti tik žmogus su aukštuoju išsilavinimu, o B. Lukaitienė ne tik aukštojo mokslo diplomo, bet ir pradinio išsilavinimo pažymėjimo nepateikė… B. Lukaitienei mokėtas kiek didesnis atlyginimas, nei galėjo gauti visiškai bemokslis žmogus, ir nuo to atsiremiant jai per pusmetį permokėta 706 litais ir 32 centais. Ši suma R. Kutkos nurodymu buvo išskaičiuota paskutiniojo B. Lukaitienės atlyginimo. Kontrolierė nustatė, jog išskaičiuojant atlyginimą taip pat pažeistas Darbo kodeksas – B. Lukaitienė nėra kalta, jog darbdavys jai permokėjo. Dėl to, kad permokėjo, kaltas pats darbdavys…
Mano subjektyvios smegenys prisimena, jog kuriant Sakralinio meno centrą šiai įstaigai labai reikėjo B. Lukaitienės. Ją eiti dirbti įkalbinėjo meras, vicemeras, administracijos direktorius, bibliotekos direktorius, turbūt net ir „Anykščių šilumos” bei komunalinio ūkio vadovai. Garbaus amžiaus moteris, matyt, kiek pasispyriojusi sutiko. B. Lukaitienė buvo viešai deklaravusi, jog yra baigusi Vilniaus universitetą, tačiau nei diplomo, nei jo kopijos niekam nerodė. Kiek suprantu, diplomo nerodymo motyvas – „dingo, pamečiau; ir kam man to popieriaus senatvėje reikia?!” R. Kutka dokumento iš jos reikalavo nekorektiškai – B. Lukaitienei nusiuntė raštą per kurjerį ir užklausimą į Vilniaus universitetą parašė. Šitie raštai Sakralinio meno centro projektų vadovę įskaudino ir ji trenkė įstaigos durimis – „nesiprašiau aš į darbą ir visokiom kutkom nesilankstysiu.”
Bibliotekos direktorius, paskelbęs B. Lukaitienės diplomo paiešką, supykdė merą Sigutį Obelevičių ir jis „Anykštai” pareiškė, kad R. Kutka – kenkėjas.
Turi B. Lukaitienė diplomą ar neturi – taip ir neaišku. R. Kutka užklausime universitetui nurodė dvi datas – 1977 ir 1979 metus, ir gavo atsakymą, jog nei vienais, nei kitais metais B. Lukaitienei diplomas nėra išduotas. Bet gal ji Alma mater baigė 1978-aisiais ar 1981-aisiais? Užsimiršta datos per ketvirtį amžiaus …
Kontrolierė savo išvadose siūlo įvertinti R. Kutkos veiklą. Šiame kontekste „įvertinti” reiškia „nubausti”. Juridiniu požiūriu direktorius rimtai prisidirbo ir bent jau papeikimo nusipelnė. Moraliniu požiūriu R. Kutkos baudimas būtų keistas: rajono valdžia liepė įdarbinti B. Lukaitienę, o dabar už tai grasina nubausti… Žodžiu, sąžinė R. Kutkos švari.
Mero sąžinė taip pat švari. Jis liepė įdarbinti B. Lukaitienę, tačiau R. Kutka ją vėliau užsipuolė savo iniciatyva. „Direktorius pats pageidavo, kad viskas būtų teisėta, juridiškai tvarkinga, tad jį, padariusį Darbo kodekso pažeidimus, bausti būtina. Ir ne tik vardan teisingumo ar tam, jog kiti bijotų. O ir todėl, kad R. Kutka būtų laimingas, kad jo juridiniai įsitikinimai būtų patenkinti”, – panašiai taip turėtų mąstyti meras, siūlydamas bausti R. Kutką.
Sutinku, kad tokie išvedžiojimai yra demagogija. Tačiau bibliotekos direktoriaus elgesys su B. Lukaitiene taip pat buvo ne principu „kad tik visiems būtų geriau” grįstas. Spręsdamas Sakralinio meno centro projektų vadovės diplomo problemą darbdavys rėmėsi ožiškumo metodika – „nustumsiu, net jei ir ragai lūš.”
Rusiškas posakis byloja – „prieš laužtuvą galima kovoti tik laužtuvu”. Kvaili posakiai iki mūsų laikų neišgyveno, tad, matyt, ši folklorinė mintis nėra kvaila… Dideliais ragais trupinti mažesnius ragelius nėra kilnu, bet kaip kitaip niveliuoti valdymo sistemą?! Tik versle milijonai dažnai garbės žodžiu, o ne lazda ar įstatymo tomu paremti. Valdiškose įstaigose garbė priklauso nuo ragų dydžio. Tad kuo nuobauda R. Kutkai bus didesnė, tuo merui daugiau garbės…