Vaikų diena (siūlome tą dieną tęsti bent jau visą birželio mėnesį!) yra puikus metas užsukti į garsių Lietuvos rašytojų, dailininkų, literatūros kritikų vaikystę ir akimirkai sugrįžti į savąją…
Vaikų diena (siūlome tą
dieną tęsti bent jau visą birželio mėnesį!) yra puikus metas užsukti į garsių
Lietuvos rašytojų, dailininkų, literatūros kritikų vaikystę ir akimirkai
sugrįžti į savąją…
Sigutė Ach
Dailininkė, rašytoja
Kartais vaikystė man rašo laiškus. Atsisėdu
tyliame kamputyje ir skaitau. Tuomet pajuntu dūkstantį vėją. Važiuojant
dviračiu, jis visuomet sušiaušdavo mano plaukus. Pamatau balutėje atsispindintį
dangų. Įlipdavau į ją, ištiesdavau rankas ir skraidydavau. Pakvimpa babytės
krosnimi. Ji būdavo pakurta šaltą žiemos rytą, o aš ilgai nesikeldavau – man
atostogos!
Šiandien skaitau
laišką apie saulėlydžius už klojimo, kurie ateina rasotomis, vakaru
kvepiančiomis Suvalkijos pievomis. Tokie vakarai turbūt aplanko ir jus… Juk taip dažnai sutinku nuglamonėtus vėjo,
braidančius balutėse, besišypsančius svajotojus ir įsimylėjėlius… O šalia jų,
laikomi už mažų rankelių, Vaikystės, stebuklingos šalies, valdovai – vaikai!
Kęstutis Kasparavičius
Dailininkas, rašytojas
Mano vaikystė
prabėgo sename dvare, kurį supo pusiau apleistas parkas. Jame buvo daug medžių,
tinkamų laipioti ir net gyventi. Viename iš tų medžių su broliais pasidarėme
įmantrų ir sudėtingą lizdą-butą. Praleidome ten daug smagių valandėlių, kol
viena dieną mus aptiko mama… Ji griežtai uždraudė būti paukščiais, teko
nulipti ant žemės ir tapti įprastais, nuobodžiais žmonėmis. Prisimenu dar vieną nuotykį,
tiesa, jis man ir šiandien kelia kažkokį keistą nerimą. Kartą su viduriniuoju
broliu nužiūrėjome visai padorų įlipimui kaštoną. Įlipome. Pabuvome. O kai
nusprendėme išlipti, mano koja įstrigo tarp dviejų aštriu kampu suaugusių šakų
ir aš pakibau ore žemyn galva… Blogiausia buvo tai, kad netoliese žolytę
rupšnojusi kaimynų karvė sumanė pasižiūrėti iš arčiau, kas gi čia po galais
vyksta. Ji atėjo po medžiu, užvertė galvą ir ėmė į mane spoksoti. Bejėgiškai
kabodamas medyje buvau įsitikinęs, kad tuojau nukrisiu ir būtinai ant tyčia tam
atstatytų karvės ragų. Mano brolis išsižiojęs stebėjo kuo viskas baigsis, tad
man beliko rėkti. Garsiai. Tol, kol prisišaukiau tėtį!
Iki šiol visi
raguoti padarai man atrodo šiek tiek įtartinai, išskyrus mielą ir geraširdišką
„Nieko rimto“ karvytę! Ji, matyt, pati yra ką tik iššokusi iš kokio nors medžio
ir nusprendusi mažumėlę paskraidyti.
Loreta Kavolė
Rašytoja, žurnalo „Istorijos“ žurnalistė
Pati gražiausia
mano vaikystės daina buvo „Lyja lyja lietūs per karaliaus pietus“. Pati didžiausia
jūra tyvuliavo mano namų kieme – didelė bala, į kurią įmesdavau plytą,
atsitūpdavau ir žiūrėdavau į bangeles, įsivaizduodama, kad laivu skrodžiu
bekraštę jūrą. Mano vaikystėje žiemos būdavo ledinės, o vasaros įkaitindavo
taip, kad net garuodavau! Pati gražiausia lėlė buvo alyvų krūmo šakelė, kurią
dabindavau prašmatniais lapų rūbais.
Iki šiol man patinka
speiguotos žiemos ir didelės balos kieme, garuojančios vasaros karštyje. O jei
kartais netyčia užmirštu savo vaikystę, ją visuomet primena žydinčios alyvos.
Kęstutis Urba
Vaikų literatūros kritikas, Vilniaus universiteto docentas, Tarptautinės vaikų
ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) narys
Vaikystė – tai
ilgiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. Mat visą laiką lauki lauki… Ir lauki
kažko didelio, labai gražaus. Užtat vaikystė dar ir gražiausias laikas.
Mano vaikystės kieme
augo didžiulė liepa, kuri vasarą dūgzdavo nuo bičių. Laukiau, kol užaugsiu ir
galėsiu savarankiškai, brolio nebepakylėtas, į ją įlipti. Sulaukiau. Patogiai
įsitaisyti tarp medžio šakų – viena iš smagiausių to meto pramogų. Ten
sėdėdamas pasidarai truputį filosofas. Ar bent jau pradedi matyti gyvenimą iš
šalies, kitaip.
Vaikams palinkėčiau
neskubėti išeiti iš vaikystės, paskui ir iš paauglystės, jaunystės. Taip pat
palinkėčiau laiku perskaityti visas geriausias vaikiškas knygas!
Lina Dūdaitė
Dailininkė
Vaikystė vaikystė… Aš galvoju, kad ji nepraeina ir niekur nedingsta, tik
pasislepia po visokiais „svarbiais reikalais“. Na ir kas, kad batų dydis
pasikeičia! Vis tiek lieka noras vaikščioti šaligatvių
borteliais, o pietums valgyti ledus! Lieka ir krūva neatsakytų klausimų…
Lina Eitmantytė-Valužienė
Dailininkė, literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ redaktorė
Vaikystė… Šiame
žodyje telpa tiek daug… Bet daugiausia – prisiminimų. Tolimų, šviesių,
džiugių. Prisimenu, kaip saulėtą žiemos dieną pirmą kartą paglosčiau arklio
nosį. Prie to arklio mane nuvedė mama. Jis – toks didelis ir romus, o jo nosis
– tokia minkšta ir švelni, tai pajutau net per pirštinę, ir dar… ji buvo
labai aukštai.
Kartais pagalvoju,
kad mes pamirštame, koks didelis ir aukštas vaikui atrodo pasaulis. Būname
suirzę, nepatenkinti, kad vaikai nespėja su mumis, neklauso, ką sakome,
nesupranta, ką norime paaiškinti. O juk dažniausiai tai nutinka dėl to, kad
nebemokame „sumažėti“ iki vaiko ūgio ir pažvelgti į pasaulį jo akimis, iš
apačios į viršų, Vaikystės akimis…
Erika Sabaliauskaitė
Vertėja
Mano vaikystė –
tai mandarinų kvapas Kalėdų rytą. Mano vaikystė – tai čiuožimas nuo kalno ant
kuprinės – pirmą ir paskutinį kartą, nes kuprinė suplyšo! Mano vaikystė – tai
naktimis po lova įsitaisantis baubas, kurio, net sąžiningai kas vakarą
tikrindama, taip niekada ir neišvydau. Kartais, smalsumo dėlei dar ir dabar
patikrinu…
Džiaugiuosi, kad
pastaraisiais metais vaikai mane lydi ir darbe, ir namuose. Su jais į rimtą
„suaugėlio“ širdį sugrįžo vaikystės lengvumas. Vėl moku naiviai pasitikėti,
garsiai juoktis, nerūpestingai svajoti, smagiai dainuoti, spalvotai piešti
ir… statyti smėlio pilis.
Visų vaikučių labai
norėčiau paprašyti: „Niekada nepalikite suaugusiųjų vienų, nes mums jūsų labai
labai reikia!“
„Nieko rimto“
Knygų vaikams leidykla arba… Sparnuota skaitymo šalis
Man tik šešeri
metukai. Aš augu linksmai ir ramiai, nes jau dabar žinau, kad niekada netapsiu
rimtu „suaugėliu“, mat žmonės, kurie mane kuria, yra amžini vaikai! Jie rašo,
paišo, dainuoja vaikams. Jie vaikiškai bendrauja ir draugauja. Jie tiki
pasakomis ir yra šiek tiek naivūs. Jie gali pamatyti skraidančias karvutes ir
pasakyti, kad sparnai tinka visiems ir kiekvienam. Jei paklausite, ką jie veikia, šyptels – „Nieko rimto“, ir net pačius sudėtingiausius
ar rimčiausius darbus tas šypsnys pavers lengva ir laisva kūryba!
O savo šauniausiems
draugams – vaikams – visada noriu linkėti nuotykių, smilgų,
boružių ir vėjuje šlamančių knygų puslapių! Jų tėveliams – lengvumo, juk
vaikystėje jo tikrai netrūko!
