Ar milijoninės investicijos tenkina Anykščių gyventojų interesus?

Juozas RATAUTAS

Baigiantis šios valdžios kadencijai ir netrukus prasidėsiant kitai, verta prisiminti išmoktas pamokas ir išsakyti lūkesčius. Visados tikimės geresnio ir vos ne visada nusiviliame. Nesinorėtų, kad panašiai atsitiktų ir šį kartą. Nesinorėtų, kad, kaip ir šį kartą, keturių partijų valdžios sutartinė pavirstų čia gyvenančių žmonių rauda. Politika yra viešųjų reikalų tvarkymo procesas, arba, anot Aristotelio, menas valdyti. Tai, kas vyksta pastaruoju metu, deja, primena, geriausiu atveju, mėgėjišką saviveiklą, kuri iki meno niekaip netraukia. Neišgalvoti faktai rodo, jog judame ne ten ir nepakankamu greičiu. Jeigu žmonių gerovės indeksas beveik gale, nuliu vertinama ligoninės veikla, tik trečdalis surinktų pajamų padengia socialinio draudimo išmokas, o pagal kitus socialinius ekonominius rodiklius mus ženkliai lenkia didžioji dalis Lietuvos rajonų, negalim girtis sėkmingu darbu. Tie rodikliai greičiau parodo, jog paklotais bėgiais mūsų traukinys juda nuokalne žemyn. Tad reikės ugningos lyderystės, pažangios komandos ir Maršalo plano.
Planuojant bet kokį projektą, reikia galvoti, ar jis atitinka gyventojų lūkesčius, o skiriant pinigus valdymui, – ar jos būtinos. Taryba kalta. Kada ji nepritarė parengtiems iš anksto sprendimams? Kiek šią kadenciją buvo atmestų, atidėtų svarstymui projektų? Visi – vienbalsiai ir vieningai. Tenka konstatuoti, jog koalicija sudaryta savo naudai ir saugumui užtikrinti. Man neskaniai kvepia į koaliciją susibūrusios partijos, kurių ideologiniai skirtumai gal ir nėra svetimi, bet, švelniai tariant, neturintys jokių sąsajų. Konservatoriai išpažįsta vienokias vertybes, socialdemokratai – kitas. Nė vienos iš jų nėra blogos ar smerktinos, tačiau jos tarpusavy pjaunasi, ryškus skirtumas tarp prioritetų. Tad dabartinį „miksą“, sudarytą iš keturių skirtingų partijų, vertinu kaip savanaudišką siekį gauti reikšmingų postų ir turėti silpnesnę opoziciją. O, beje, 2019 metų spalio mėnesio pareiškimas, įtvirtinęs administracijos vadovų neliečiamumą, šią tiesą dar kartą išryškino. Lūkestis – turėti stiprią opoziciją. Tiek valdžioje, tiek visuomenėje turi rastis vietos diskusijoms, nuomonių įvairovei, turi būti laukiama pasiūlymų, iniciatyvų, neformalių projektų. Kai matysiu merą, gal ne apsikabinusį su opozicijos lyderiu, bet besikalbantį ir besitariantį su juo, pasakysiu, jog viskas ok. Nebūtinai tie, kurie laikosi kitokios nuomonės,turi būti nešiojami ant rankų, bet būtinai turi būti vertinami.
Atskira, bet reikšminga yra projektų įgyvendinimo tema. Nežinau, kas savivaldybėje kuria strategijas, jas vertina, kas atlieka jų ekspertizę bei derina prie gyvenimo ir gyventojų interesų. Ar galima sakyti, kad pastarieji milijonus kainavusieji projektai yra sėkmingi ir atitinkantys gyventojų lūkesčius? Nemanau. Na taip, savivaldybė turi dar vieną salę susirinkimams, na, žinoma, pagerino sąlygas vienai valdiškai įstaigai, galbūt netgi bus rastas restorano operatorius… Pagalvokim, ar toks tikslas pateisino išleistus rajono biudžeto ir Europos Sąjungos pinigus, kurie galėjo būti panaudoti miesto infrastruktūrai gerinti, darželiams, mokykloms modernizuoti, kitiems gyventojų gerovės poreikiams. Arba kodėl dabar, sezono metu, tuščias anoje upės pusėje nutiestas dviračių takas, kainavęs per milijoną eurų. Ir dešimtą kartą važiuodamas juo nesutikau nė gyvos dvasios.
Nėra ko grūstis į užsienius, kai tikslas pritraukiamas prie menamos naudos. Mitas, kad nekainuoja, kad priima ir apgyvendina kviečiančioji šalis. Pabuvus ir gausiai pasivaišinus bei paturistavus, reikia atsilyginti tuo pačiu. Ne devyniasdešimtieji, kai, vos išsivadavus iš sovietinės uždangos, bet koks kvietimas į užsienį buvo laikomas pareiga ir pateisinama kelionės priežastis. Man pačiam teko važiuoti su grupe bendraminčių dalyvauti Vienos maratone arba, Sergejaus Jovaišos kvietimu, žaisti draugiškose krepšinio rungtynėse Ibenbiurene (Vokietija). Iš tokio supratimo išaugom ir jau esame įgiję visai kitokį, tad septynių žmonių kelionė į tolimą Italiją, kad lauke būtų sudėliotas kilimas, negali būti laikoma priemone, sukūrusia pridėtinę vertę ar pateisinama bet kokiu kitu aspektu. Greičiau tai turistinė – poilsinė kelionė už mokesčių mokėtojų pinigus, pasinaudojus tarnybine padėtimi ir valdiškais resursais. Italija, Paryžius, Austrija, Lenkija, Kinija… O kokia iš tų kelionių nauda? Kokia sukurta pridėtinė vertė, koks po kelionės gimė projektas, kuriuo anykštėnai galėtų pasidžiaugti ir pasinaudoti? Lūkestis – netaškyti pinigų.
Ir dar vienas lūkestis, kurį reikėtų kelti į pirmąjį planą, tai valdžios ir žmonių santykio darna. Naujoji valdžia turi nutiesti kelius bendruomenei dalyvauti valdyme ir jos reikalų sprendime. Žmonės turi būti girdimi, jais pasitikima. Kai aukšto rango valdininkas, nesutinkantis su išsakyta nuomone, išdrįsta oponentui pasakyti „gyvatė“, „nabagas“ ar „senis“ – tokio asmens jokioje valdžioje nesinorėtų matyti. Panašius epitetus drausdavau vartoti netgi kolūkio fermoje. Norisi, kad į kiekvieno žmogaus situaciją būtų gilinamasi ir jautriai reaguojama. Vadovautis aprašais ar taisyklėmis gal ir reikia, tačiau turim suprasti, jog frazės – „yra gerų žmonių“, „padėjo geri žmonės“- gimsta ne tada, kai vienokia ar kitokia paslauga gaunama „viename langelyje“ ar kitame valdiškame kabinete, o kai pagalba ateina ne taisyklių nustatyta tvarka. Tad kurkime atvirą pilietinę visuomenę! Visi norime, kad rajonas būtų valdomas, o ne užvaldytas, kad naujai išrinkti ir mums atstovaujantys asmenys turėtų pakankamai supratimo valdymo meną atskirti nuo kičo.