Ar žiaurumas pasikartotų? (Rievės. 2024-08-16)

Nepaisydami karo Ukrainoje šešėlių, galime tvirtinti, kad vis dar gyvename nesuvokiamai ilgos mūsų šalelei taikos sąlygomis. Paskutinis karas, siaubęs mūsų žemes, vyko prieš aštuonis dešimtmečius. Per tiek metų pasikeitė kartos.

Karo siaubą prisimena tik tie, kuriuos „plačioji tėvynė“ buvo pašaukusi atlikti „internacionalinę pareigą“. Tie žmonės matė kraują ir kančias. Apie patirtus išgyvenimus retas jų nori pasakoti, o jei jau prabyla, tai dažnai emocingi prisiminimai baigiasi ašaromis. Ir tada sužinai, iš kur radosi daubelės ir randai ant jų kūnų. Realų karą patyrusiųjų liudijimai stabdė norą kariauti. Karas juk ne kompiuterinis žaidimas ar bravūra „rembo“ stiliumi.

Dabar mes vis greičiau artėjame prie siaubo. Žmonės nustojo bijoti karo. Tai juntama visoje Vakarų civilizacijoje. Bijoma tik pakliūti į jo epicentrą, kad pačių neįtrauktų. O jei karas tiesiogiai nepalies – kodėl gi ne? Karas vėl daugeliui ima atrodyti priimtinu būdu išsispręsti geopolitines, ekonomines ar ideologines problemas. Vėl įvairūs vadinamieji ekspertai piešia scenarijus, kaip priešininkas būtų sudorotas per porą savaičių. Mąstoma lygiai tap pat, kaip ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Sutinku, kad gąsdinti karu gali būti ir naudinga. Viskas priklauso nuo to, kaip, kalbant biržos ekonominiais terminais, karo baimę pavyks kapitalizuoti. Jei pavyks taip įgąsdinti žmones, kad patys norės mokėti didesnius mokesčius, atsisakys kai kurių teisių ir įtariai ims stebėti kaimyną, – visada atsiras tokių, kurie iš karo baimės gerai pasipelnys.

Tačiau kur kas įdomesnis psichologinis aspektas, keliantis klausimą, ar žiaurumas naujo karo sąlygomis galėtų pasikartoti. Juk norėtųsi žiūrėti optimistiškai – žmonija išaugo iš akmens amžiaus brutalumo ir beprasmio skausmo nebebus.

Po Antrojo pasaulinio karo, bandant suvokti, kur slypi žiaurumo šaknys ir kaip žmonija priėjo iki masinio savo pačių rūšies naikinimo, nesvarbu, kas ir kurioje pusėje kariavo, imti vykdyti psihologiniai ir elgesio tyrimų eksperimentai su savanoriais. Vienas iš labiausiai įsimintinų eksperimentų vyko 1961 metais JAV Jeilio universitete. Jį sumanė dr. Stenlis Milgramas. Tai buvo paklusimo autoritetui, net žinant, kad kankini ir gal net žudai kitą žmogų, eksperimentas.

Psichologas S.Milgramas domėjosi, kodėl paprasti vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metais vykdė genocidą, kankino ir darė kitus nusikaltimus. Kaip tai galėjo būti įmanoma, kas dėl to kaltas? Garsioji vokiškoji drausmė, žmogiškoji prigimtis ar paklusimas autoritetui? Kiek toli gali nueiti žmogus, vykdydamas autoriteto nurodymus?
Eksperimentas buvo vykdomas su savanoriais, kurie gavo nedidelį užmokestį, bet jį net pasitraukdami galėjo pasilikti. Savanoriams buvo sakoma, kad tyrimas skirtas patikrinti, kaip elektros srovės sukeliamas skausmas padeda įsiminti žodžius. Todėl atsitiktinai parinktas vienas savanoris sėdės ant kėdės su prijungta elektros srove, o kitas, būdamas gretimame kabinete, spaus mygtukus (gal sukinės svirtis, bet, sakykime, kad spaus mygtukus), didindamas elektros srovę ir už neteisingus atsakymus sukeldamas skausmą. Kad nemalonu būti krečiamam elektros srovės, iš pradžių įsitikindavo pats dalyvis, vėliau spausiantis mygtukus.
Aukščiausia žyma, kurią buvo galima pasiekti – 450 V, o ties mygtuku parašyta, kad tai pavojingas, sunkiai pakeliamas smūgis.

Iš tiesų, eksperimentas buvo ne apie žodžių įsiminimą, o ant elektros kėdės sėdėjo ne savanoris, bet aktorius, imituojantis skausmą: elektra jo nekankino, o skausmą aktorius turėjo imituoti. Tikrasis tiriamasis – savanoris, sėdintis prie srovės valdymo pulto. Eksperimento esmė – paspaus jis mygtuką, kai suvoks, kad kitam žmogui kelia skausmą, ar atsisakys tęsti eksperimentą, net jei jam liepiama tęsti?

Mygtukus spaudančiajam turėjo vadovauti baltu chalatu apsirengęs „profesorius“ – autoritetas, kuris ragindavo, įsakmiai liepdavo prie elektros pulto sėdinčiajam vis didinti elektros srovę, net jei kankinamas žmogus nustoja reaguoti į užduotis, beldžia į sieną ar visiškai nutyla. Kitais žodžiais tariant, – kiek savanorių eis iki galo ir sutiks samoningai kankinti ar net žudyti dėl eksperimento sėkmės? Kiek nepabūgs ryžtingai pasipriešinti autoritetui ir sužlugdyti svarbų darbą, bet netapti kankintoju?
Rezultatas nokautavo visus optimistus. Jei specialistai prieš eksperimentą svarstė, kad mygtuką, galintį net nužudyti žmogų, paspaus ne daugiau kaip kas penkiasdešimtas dalyvis, realybėje mygtuko nepaspaudė tik vienas iš trijų. Du iš trijų pasiųsdavo maksimalią elektros srovę suvokdami, kad už sienos žmogus gal jau leisgyvis ir trankymas papildoma elektros srove gali jį pribaigti. Eksperimento dalyviai buvo linkę kankinti kitą tol, kol eksperimentą nutraukdavo pats autoritetingasis „profesorius“.

Tiesiog šoką sukeliantis eksperimento rezultatas… Vėliau eksperimentas buvo vykdomas kitose laboratorijose, skirtingose valstybėse ir su skirtingose kultūrose gyvenančiais žmonėmis, bet rezultatas vis būdavo panašus. Maždaug du trečdaliai, įskaičiuojant ir moteris, buvo pasiruošę paspausti mygtuką, jei liepia autoritetas, to reikia darbo sėkmei ir nemato aukos, nors suvokia jos skausmą. Žymiai daugiau eksperimento dalyvių atsisakydavo spausti mygtuką, jei auką matydavo ir, kaip teigiama, jei ekspertimentui vadovaudavo du „profesoriai“, kurių vienas liepdavo tęsti, o kitas reikalavo eksperimentą nutraukti.
Šokiruojantys rezultatai, kurių išvados naudojamos ne tik karuose, bet ir formuojant visuomenės raidos kryptį.

Nelieka vilties, kad karas apskritai gali būti humaniškas. Juo labiau kad ir po Antrojo pasaulinio karo vykę konfliktai nepaliko jokios vilties, kad vien dėl ideologijų skirtumų, „aukštesnių“ tikslų nebūtų žudomi žmonės. Ne argumentas, kad dabartinės visuomenės daug labiau išsilavinusios nei ankstesnės, todėl žiaurumų būtų mažiau. Tie patys Pol Potas ar Che Guevara savo laiku buvo labai išsilavinę, bet dehumanizavo žmogų ideologijos labui. O kiek žmonių ir dabartiniais laikais į tokius sadistus žiūri su pasigėrėjimu, studijuoja jų raštus?

Nužmoginti priešininką ir būsimą auką buvo stengiamasi visuose karuose. Propagandos puikiai dirba savo darbą jau daugiau nei šimtmetį. Kokių tik istorijų apie piešus nebuvo prikurta… Viskas tam, kad kitame žmoguje nebesimatytų žmogaus. Ir niekur niekas neišnyko. Vertinant, kad stipriausios pasaulio valstybės įžengė į naują technologinį dirbtinio intelekto kūrimo etapą, kuriame žmonės nebedalyvaus sprendžiant, ar paleisti raketą į kitą, ar ne, bijau, jog ateities karai bus dar žiauresni nei buvę, net jei juose nebus naudojami masinio naikinimo ginklai. Todėl vienintelė gelbėjimosi kryptis – nedehumanizuoti žmogaus, sunaikinant jo išskirtinumą, panašumą į mus pačius ir tokiu būdu paverčiant jį paprasčiausiu daiktu. O nereikalingi daikai utilizuojami.