Architektas meno mokytis pradėjo slapta

Iš Kauno kilęs, tačiau jau daugiau nei du dešimtmečius Anykščiuose gyvenantis architektas, interjero dizaineris Kęstutis Indriūnas pasakojo, kad į meno mokyklą, baigęs pradinę mokyklą, stojo slapta, menininkų per daug nevertinančiam tėčiui nežinant. Kiek vėliau K. Indriūno autoriniai kūriniai buvo įvertinti parodose ir konkursuose – jau už pirmąjį savo suprojektuotą namą Lietuvos architektūros parodoje „Žvilgsnis į save 2003–2005 m.“ gavo nominaciją „Už intymų laiko pulsą periferijoje“. Anykštėnams architektas žinomas ir kaip politikas – jis yra buvęs Anykščių mero Kęstučio Tubio patarėjas.

1961-1970 metai

Būsimas architektas Kęstutis Indriūnas gimė 1961 metais Domeikavos kaime, Kauno rajone.

,,Atsimenu labai ryškiai, kai man buvo kokie 4 – 5 metai, mūsų šeimai nupirkti kokį nors saldumyną buvo prabanga, taigi mama atpjaudavo duonos riekę, pamirkydavo vandenyje ir apiberdavo cukrumi. Šitą dalyką atsimenu labai gerai.“ – pasakojo K. Indriūnas.

1970-1980 metai

,,O toliau, ko gero,  reikėtų pasakoti apie mokyklinius metus. Keturias klases baigiau Domeikavos vidurinėje mokykloje, nes gimiau Kauno rajone. Mano pradinių klasių mokytoja pastebėjo, kad gražiai piešiu. Ji pasiūlė man stoti į meno mokyklą. Tai turbūt vienas lemtingiausių įvykių mano gyvenime. Mane mama slapta nuo tėvuko vežė į Kauną laikyti stojamųjų egzaminų. Tėvukas dirbo vyriausiuoju inžinieriumi kolūkyje, taigi buvo nusprendęs, kad sūnus irgi turi būti susijęs su žemės ūkiu. Penktoje klasėje įstojau į Juozo Naujalio vidurinę meno mokyklą Kaune. Tokie buvo pirmieji mano stojamieji egzaminai – lietuvių kalbos, matematikos, dailės. Dvi savaites mokiausi Kaune slapta nuo tėvuko. Iki penktos klasės mokiausi labai gerai  – vien penketais, o kai nuvažiavau į miestą, pasirodė, kad mano žinios tragiškos, svyravau ant dvejetų ribos.“
Dailininką, grafiką K. Indriūną sunku pavadinti tipiniu menininku – jis ne tik užsiima menine veikla, bet ir aktyviai sportuoja: ,,Visada mėgau sportą. Įstojęs į Naujalio mokyklą labai norėjau žaisti futbolą, tačiau mūsų mokykloje būdavo dvigubas pamokų kiekis – draugams tik penkios, o man štai, pavyzdžiui, dešimt. Išvažiuoji 7 valandą ryte, grįžti apie 7 vakare ir dar reikia daryti namų darbus.. Nepaisant to pradėjau Kaune lankyti ,,Inkaro“ futbolo klubą. Po metų, kai žaidžiau futbolą, mokslai visai pašlijo. Teko rinktis – ar sportuosiu, ar liksiu meno mokykloje, ir vis dėlto pasirinkau meną, o profesionalų futbolą teko pamiršti.
1972 metais, kai susidegino Romas Kalanta, prasidėjo laisvės, hipių judėjimas. Mūsų mokykla, meno mokykla, buvo vienintelė, kurioje nereikėjo dėvėti uniformos, tai mes visi auginom plaukus ir siuvomės kelnes – iki kelių aptemptos, o po to – kaip įmanoma didesnis kliošas. Per gegužės šventes vykdavo paradas, kur išdidžiai žygiuodavo ir moksleiviai, o štai mūsų mokyklai įsakydavo tiesiog prabėgti – miesto valdžia jautė gėdą dėl mūsų aprangos. Bet tai tęsėsi neilgai. Kai buvau gal dešimtoje klasėje mus, kaip ir visus kitus, taip pat aprengė uniformomis.
Dar smagu prisiminti muzikos plokštelių pirkimą. Viena tokia kainuodavo beveik pusę mano tėvo algos, 50 rublių. Su draugais susitardavome kuris kokią plokštelę pirks, o tada dalindavomės“, – jaunystės metus prisiminė architektas.

1980 – 1990 metai

,,Po meno mokyklos, kur baigiau tapybą, nusprendžiau stoti į Vilniaus dailės akademiją. Man siūlė ir toliau studijuoti tapybą, bet per tiek metų ji jau buvo atsibodusi. Mes dviese su draugu kauniečiu nuvažiavom į Vilnių laikyti egzaminų, o aš nenoriu stoti į tapybą. Jis irgi nenori. Pasirodo, kad mūsų stojimo metai buvo pirmieji, kai atsirado nauja specialybė – interjeras, dizainas ir architektūra. Mes net nežinojom, kas yra interjeras, bet vis tiek stojom ten. Pasižiūrėjom, jog stojamuosiuose egzaminuose bus braižyba, kuri mums abiem labai patiko. Taip ir įstojom. Kas yra interjeras, sužinojau tik per stojamuosius. Mokėmės Kaune. Tie studijų metai buvo labai įdomūs – daug keliavom, pamatėm“, – sakė dabartinis  Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos narys.
,,Kadangi šeimoje buvome keturi vaikai, o tėvai dirbo žemės ūkyje, norėjosi pradėti užsidirbti, taigi būdamas 11-oje klasėje pradėjau piešti ant marškinėlių. Taip prasidėjo pirmasis verslas. Taip pat pradėjau kopijuoti ir pardavinėti paveikslus. O dailės akademijoje pradėjau piešti ir savo paveikslus ir tuo metu iš esmės iš jų ir gyvenau. Penktajame kurse pirmą kartą vedžiau. Tiesa, santuoka truko neilgai, bet joje susilaukiau dukros, kuri dabar taip pat yra dizainerė (grafikos)“, – pasakojo K. Indriūnas.

Baigęs architektūros ir interjero dizaino studijas Dailės akademijoje Kęstutis Indriūnas trejus metus dirbo kaimo mokytoju, kad išvengtų karo prievolės tarybinėje armijoje.

,,Na, o po studijų visus imdavo į armiją. Mano tėvukas 15 metų gyveno Sibire, taigi visada skiepijo mums pažiūras prieš armiją, rusizmą. Po studijų 1985 metais įsidarbinau Vandžiogalos (Kauno r.) vidurinėje mokykloje dailės ir braižybos mokytoju. Trejus metus dirbau ten. Vandžiogaloje sutikau savo dabartinę žmoną Daivą. Pabaigęs darbą mokykloje, pradėjau ieškoti darbo kolūkyje – 1988 metais įsidarbinau  Anykščių rajono „Švyturio“ kolūkyje (Piktagalyje) architektu.“

1990 – 2000 metai

,,1991 metais sugriuvus Sovietų Sąjungai, griuvo ir kolūkiai, taigi jiems architektai tapo nebereikalingi. Trims mėnesiams išvažiavau dirbti į Prancūziją. Braižiau visokius kranus. Išvažiuodamas padariau pastelės parodą Anykščių kultūros rūmuose ir po parodos išdalinau daug savo paveikslų draugams.

Turėjau mintį visai negrįžti iš Prancūzijos. Juk ten laisvės menui, architektūrai daug daugiau. Kai pirmą kartą pamačiau Paryžių, pasidarė visai baisu, kur mes gyvenam. Dabar vejamės Europą, o tada viskas atrodė kitaip. Bet man užteko užsienyje padirbti tris mėnesius, kad suprasčiau, jog geriau Lietuvoje būti kažkuo, nei ten niekuo. Mes gyvenom angare su kinais, turkais ir visiems buvo vienodai, ką tu baigęs, ką sugebi. Tokia įsimintina pamoka man.“
Anykščiuose K. Indriūnas sukūrė šeimą: ,,Rugpjūčio 8 dieną buvo 25 metai, kaip mes su Daivuliu susituokę. 1994 metais mums gimė dukra Guoda, o 1999 metais sūnus Vainius. Abu gimė Gečionių kaime.“

Du Kęstučio ir Daivos Indriūnų vaikai – Guoda ir Vainius – muzikantai. Guoda Indriūnaitė – žymi pianistė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, o brolis Vainius taip pat planuoja sekti sesers pėdomis – baigęs mokyklą studijuoti muziką Škotijoje.

,,1997 metais įkūriau savo UAB ,,Gečia“ ir pradėjau gaminti baldus. Iki to dirbau ne vienoje firmoje, projektavau baldus. Tada tai nebuvo labai dažnas dalykas. Atidaręs savo firmą pats įkūriau gamybos cechą, samdžiau žmones, darėme baldus. Galėjau įgyvendinti visas savo idėjas. Tačiau, žinoma, atėjo krizė ir tada brangių baldų žmonėms nebereikėjo. Mes nebankrutavome, kaip buvo labai madinga, tiesiog atsiskaitėme su visais darbuotojais ir tada pakeitėme darbo pobūdį“, – apie verslo pradžią pasakojo menininkas.

2000 – 2010 metai

,,2002 metais pradėjau projektuoti pastatus. Viskas prasidėjo neplanuotai – mano pusseserei Prienuose reikėjo gėlių parduotuvės. Pirma pasiūliau namo architektūrą suprojektuoti draugui. Jis padarė pirmuosius eskizus, atsiuntė, bet jie man nepatiko. Kadangi namelis pusseserei, galvoju, pabandysiu pats. Ir tai buvo pirmasis mano suprojektuotas namas. Turbūt iki šiol jis yra pats sėkmingiausias mano projektas, nes pusseserė leido daryti viską, ką noriu. Retas architektas turi tokią prabangą. Vėliau parduotuvei sukūriau interjerą, laimėjome diplomą. Dar dabar labai džiaugiuosi tuo pastatu. Iš visko, ką esu veikęs, projektuoti pastatus man įdomiausia. Tačiau tobulai įgyvendinti pavyksta tik vienetus“, – sakė jis.
 Lietuvos architektūros parodoje “Žvilgsnis į save 2003–2005 m.” už gėlių salono projektą “Ritos gėlės” Prienuose K. Indriūnas gavo nominaciją “Už intymų laiko pulsą periferijoje”. Individualių namų konkurse (2007 m.) jo parengtas gyvenamojo namo projektas Anykščiuose, J. Biliūno g. 37, buvo įtrauktas į Lietuvos individualių gyvenamųjų namų katalogą. Lietuvos architektūros parodoje “Žvilgsnis į save 2005–2007 m.” už gyvenamojo namo projektą Anykščiuose, S. Daukanto g. 5 (su bendraautore Dale Vileitiene) jis buvo apdovanotas vienu iš penkių prizų – skulptūra “Metras”.
,,Prieš dešimt metų pradėjau buriuoti su burlente. Man tai tapo hobiu numeris vienas. Matyt, net numirti norėčiau buriuodamas. Ir gyventi taip, kad kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro galėčiau užsiimti šiuo sportu, po to po palme gerti vyną. Kai nuvažiuoji į kokią Tenerifę ar Sardiniją, pamatai žmonių, kurie taip ir gyvena. Papaišo ant akmenuko, parduoda ir gyvena. Na, žinoma, tada sunku turėti šeimą. O antrasis mano hobis – lauko tenisas.  Žinoma, kartais mieliau išgertum alaus, paskaitytum knygą, bet kai prisiverti išeiti į lauką, aktyviai dalyvauti kur nors, sulauki didelio atpildo. Na, o tingėti lengva“ – apie aktyvų gyvenimo būdą sakė K. Indriūnas.

2010 – 2017

,,Kalbant apie meninį talentą šeimoje, mano brolis irgi yra grafikos dizaineris, sesuo dirba su baldų dizainu. O Vainius ir Guoda savo muzikinį talentą tikriausiai vis dėlto perėmė ne iš mano, bet iš mamos pusės – jos tėvai, brolis yra liaudies muzikantai, o Daivulis taip pat labai muzikali, bet savamokslė. Nors Vainius galėtų ir neblogai piešti, nes yra labai kruopštus, vis tiek mieliau groja. Šiuo metu jis mokosi groti bosine gitara Vilniuje, Juozo Talat – Kelpšos muzikos mokykloje. O Guoda studijuoja fortepijoną Škotijoje, Karališkojoje muzikos akademijoje“, – sakė K. Indriūnas.
  K. Indriūno dukra Guoda Indriūnaitė, groti pradėjusi Anykščių muzikos mokykloje, dabar koncertuoja didžiausiose pasaulio salėse.

Sūnus Vainius, visai kaip tėtis, irgi vos neatsisakė meno dėl futbolo, tačiau dabar sportu užsiima tik mėgėjiškai.

,,Vainius lygiai taip pat vaikystėje norėjo būti futbolininku. Jis lankė muzikos mokyklą, o tada nuėjo į futbolo užsiėmimus ir labai nusivylė aplinka, komandiniu žaidimu. Matyt, išėjus iš muzikos mokyklos futbolininkai atrodė visai ne ta publika. Jis pusę metų pabuvo sportininku, o tada grįžo į muzikos mokyklą, atsiprašė mokytojų, jį priėmė atgal. Dešimtoje klasėje sūnui Anykščiuose pasidarė nebeįdomu. Per vieną dieną sugalvojęs stoti į meno mokyklą Vilniuje, ten nuvažiavo, įstojo, o dabar džiaugiasi. Mama išgyvena, kad Vainius išėjo iš namų, o aš juo labai tikiu. Kitaip nei mano tėvukas, nemanau, kad sūnus prasigers, kad atsitiks kažkas blogo. Nors ir tėvukas po to, kai pradėjau gyventi iš savo paveikslų, irgi jau buvo visai patenkintas. Nors visą gyvenimą piešiau, ypatingai po to, kai baigiau valdišką darbą (Kęstutis Indriūnas 2015 m. dalyvavo Anykščių rajono savivaldybės tarybos rinkimuose kaip Lietuvos liberalų sąjūdžio kandidatas, buvo išrinktas 2015–2019 m. kadencijos Tarybos nariu, bet atsisakė mandato iki kadencijos pradžios. – aut. past.) supratau, kaip buvau pasiilgęs piešimo. Turbūt pirmą kartą piešiau nesiekdamas nieko parduoti. Vienu metu, kai iš paveikslų gyvenau, tai buvo tarsi fabrikas. Žmonės ten mato labai daug, o aš – ne. Dabar piešiu, išsilieju. Neseniai buvau surengęs savo darbų parodą Anykščiuose“ , – sakė K. Indriūnas.