Utenos rajone, Saldutiškyje, gyvenanti Asta Žalalienė 2016 metais paaukojo staiga mirusio savo gyvenimo draugo 49 metų Kęstučio Repečkos organus. Po rašinio apie šią istoriją žurnale „Aukštaitiškas formatas“ septynis vaikus auginančios Astos gyvenimas nušvito naujomis spalvomis.
Beveik visų dantų neturėjusi daugiavaikė motina vėl gali šypsotis akinama šypsena, nes geradarių dėka jai buvo sutvarkyti ir sudėti dantys. Tačiau net 20 metų nesišypsojusiai Astai tai padaryti pavyksta dar ne visada.
Vaikai kentė bendraamžių patyčias
Jauna moteris dėl dažnų gimdymų neteko beveik visų dantų. Viešumoje A. Žalalienė tai kruopščiai slėpdavo, niekada nesišypsodavo: „Žmonės tikriausiai galvodavo, kad esu girtuoklė ar asociali, nors tokia niekada nebuvau. Baisiausia, kad dėl to gėdijosi ir mano vaikai, sulaukdavę nemalonių bendraamžių replikų ir nuolatinių patyčių“.
Iš „Aukštaitiško formato“ apie moters bėdą sužinojusi savo pavardės nenorinti atskleisti ūkininkė iš Anykščių rajono pasisiūlė už savo pinigus daugiavaikei motinai sudėti dantis. Ūkininkė savo pavardės nenorėjo atskleisti ir dėl to, kad pas ją dirbančios moterys irgi neturi visų dantų, o padėti visiems ji negali. A. Žalalienei nuvykus pas odontologą, įvyko dar vienas stebuklas. Savo pavardės irgi nenorėjęs viešinti gydytojas už darbą nepaėmė nė vieno euro, netgi savo lėšomis sumokėjo už pagamintas dantų plokšteles.
Už ūkininkės daugiavaikei motinai paaukotus 1000 eurų nupirktas vandens šildytuvas, nes iki tol šeima vandenį praustis šildydavo arbatinyje arba ant krosnies, skalbimo mašina, kompiuteris, sumokėta 200 eurų skola už elektrą. Likusieji pinigai, odontologo pageidavimu, bus panaudoti kultūrinėms šeimos reikmėms: „Norėčiau, kad Asta šeimoje ugdytų ir puoselėtų bendruomeniškumo jausmą, kad jos vaikai savo darbu prisidėtų prie bendruomenės reikalų, padėtų silpnesniems už save“.
Vyras nujautė artėjančią mirtį
K. Repečka sirgo epilepsija, jį kamavo aukštas kraujospūdis, tačiau, kaip ir daugelis vyrų, per daug savo sveikata nesirūpino. Invalidumą turėjęs vyras likus mėnesiui iki mirties nuolat kalbėdavo, kad ilgai negyvens. „Nors ir nelabai tau su manimi pasisekė (galvoje turėjo prastą materialinę padėtį), kad nors be manęs pasisektų, Astute“, – šiuos žodžius K. Repečka yra ištaręs savo gyvenimo draugei ir jųdviejų dukterų – trimetės Kamilės ir septynmetės Gabijos – motinai. 40 metų moteris iš pirmos santuokos augina dar penkis vaikus. Kęstutis ir juos laikė savo vaikais.
Kai gydytojai Astos paprašė paaukoti vyro organus, ji nesudvejojo nė akimirką. Apie tai pora buvo ne kartą kalbėjosi anksčiau. K. Repečka buvo pareiškęs valią po mirties savanoriškai ir neatlygintinai paaukoti savo organus, tačiau abejojo, ar jo organai tiks donorystei, todėl užpildyti donoro kortelę taip ir neprisirengė. „Mano vyro širdis plaka kito žmogaus krūtinėje, jo akimis pasaulį mato kitas žmogus, man jis tarsi nemiręs, o gyvena kitur, kituose žmonėse!!!!!“ – tai A.Žalalienės žodžiai, kuriais ji pasidalijo su feisbuko draugais.
Paaukotų ir savo organus
Kęstučio organus kilniam tikslui paaukojusi moteris neslėpė girdėjusi piktų kalbų apie laidotuves, kam mirusįjį priėmė į bažnyčią, nes jis su Asta nebuvo susituokęs. „Už akių senos močiutės baisėjosi, kaip aš galėjau išdrįsti atiduoti išmėsinėti Kęstutį, – atviravo moteris. – Taip manančių žmonių aš tiesiai paklausčiau, o ką jie kalbėtų, jei jiems patiems gyvenimą pratęsti galėtų tik organų donorystė ar nelaimė ištiktų jų vaikus ar anūkus? Aš irgi paaukočiau savo organus, šį sprendimą priėmiau net nedvejodama. Taip pat pasielgtų ir kai kurie mano vaikai. Mano kaimynai irgi kalba, kad ryžtųsi tokiam žingsniui“.
Gyvenimas rašinio herojės niekada neglostė. Ji ištekėjo būdama vos septyniolikos metų. Vienas po kito gimė penki vaikai, moteris nuolat kentė sutuoktinio smurtą. Vieną dieną ji ryžosi palikti smurtautoją. A. Žalalienė su vaikais gyvena socialiniame būste ir verčiasi iš per mėnesį gaunamos 500 eurų pašalpos. Moteris augina gyvulius, žmonės duoda žemės daržams. Gyvenančiai skolon moteriai kartais būna taip sunku, kad nors per galvą verskis, tačiau ji niekada nepraranda vilties: „Didžiausia mano svajonė išsilaikyti teises ir nusipirkti nors kokią mašiną. Bandysiu Utenoj ieškoti virėjos ar siuvėjos darbo, nes esu įgijusi šias profesijas, be to, nuolat atsiranda daugybė reikalų dėl vaikų“.
