![](https://www.anyksta.lt/wp-content/uploads/2017/11/55462_74984_regular_rytis-rievems.jpg)
Nėra taikaus ir nepavojingo atomo. Nėra technologijų, kaip patikimai suvaldyti reaktoriuose vykstančias reakcijas. Kad, nepaisant visų deklaruojamų saugumo priemonių, reakcijos gali tapti nevaldomomis, patvirtina pavyzdžiai.
Dabartinis informacinis amžius suteikia tokias plačias galimybes rasti informaciją, apie kokias bet kuri ankstesnė karta galėjo tik pasvajoti. Užtenka tik prisėsti prie interneto ir iš karto atsiveria plati įvairiausios informacijos erdvė. Apie nelaimes atominėse elektrinėse informacijos taip pat gausu.
Paradoksas, bet Černobylio atominę elektrinę susprogdinęs kolektyvas nepažeidė saugumo instrukcijų. Galima tik iš moralinės pusės svarstyti, kodėl naktiniam bandymui buvo palikti jauni ir nepatyrę darbuotojai (tipinė „diedovščina“), o patyrę, kurie galbūt būtų suvaldę atominę reakciją, tuo metu ramiausiai miegojo savo lovose. Inžinieriai, kurie nesuvaldė reakcijos, po tyrimo net buvo grąžinti į darbą, nes jie elgėsi pagal instrukcijas…
Japonijos Fukušimos atominės elektrinės avarija taip pat įvyko dėl nuo kolektyvo nepriklausančių aplinkybių – žemės drebėjimas nutraukė elektros tiekimą ir reaktoriai ėmė nevaldomai kaisti, o po to į elektrinės rūsius nusileidusius darbuotojus, ieškančius tamsoje, kaip paleisti avarinius elektros generatorius, kad atvėsintų reaktorius, paskandino užgriuvusi cunamio banga… Rezultatas – reaktoriai perkaito ir radiacija iki šiol sklinda į aplinką. Su Fukušimos avarija iki šiol nesusitvarko net darbštieji ir išradingieji japonai, kurie dabar ruošiasi ties elektrine dirbtinai sukurti amžino įšalo zoną, kad bent kaip sustabdytų radiacijos nutekėjimą.
Avarijos parodė – atominės technologijos yra nesaugios, jos – tiksinčios bombos. Beje, kalbant apie atomines bombas, įdomu, jog ne viena tokių bombų kažkur planetoje tiesiog mėtosi. Dažniausiai jas pamesdavo ginklą skraidinantys lėktuvai. Jei pametamas net pats baisiausias ginklas, jokia jėga negali garantuoti atominių elektrinių saugumo.
Avarijos neįvyksta tyčia. Net beprotis tyčia sprogdinti atominės elektrinės nesiryžtų. Todėl turbūt nėra saugesnio objekto karinio konflikto atveju. Tačiau pavojus, kaip parodė Fukušimos atvejis, slypėtų nutrūkus elektros energijos tiekimui. O šio stabilumo negali garantuoti niekas.
Labai įdomias, su atominėmis elektrinėmis susijusias išvadas, paskelbė viena mokslininkų komanda. Pasak jų, apokalipsei prasidėti net nereikia atominio karo – užtenka dabar stovinčių atominių elektrinių. Įvykus milžiniškam globaliam kataklizmui, nespėjus nuo jo atsigauti, žemę užgriūtų atominių elektrinių sprogimų banga, kuri galutinai pribaigtų gyvybę – juk nutrūktų energijos tiekimas reaktorių aušinimui ir jie visi sprogtų užnuodydami radiacija milžiniškus plotus. Baisiausia, kad tai būtų nesustabdoma ir masinės avarijos įvyktų neišvengiamai.
Dabar politikai apsimeta, kad kovoja prieš Baltarusijos Astrave statomą atominę elektrinę. Taip, tai grėstų katastrofa visai Lietuvai, net dalis Anykščių rajono įeina į šimto kilometrų spindulį, kuris avarijos atveju būtų smarkiai apšvitintas. Į trijų šimtų kilometrų zoną, kuri taip pat reiškia didelį radiacinį užnuodijimą, įeitų beveik visa Lietuva. Tad yra ko sunerimti. Tačiau naivu galvoti, kad baltarusiai nutrauks statyti beveik užbaigtą objektą, todėl politikų „kova“ – tik „dėl akių“. Pikčiausia, kad patys Lietuvos politikai itin reikšmingai prisidėjo prie Astravo grėsmės atsiradimo – jie (ne tauta, bet politikai, ypač socialdemokratai su konservatoriais) siaučiant finansinei krizei šalyje užsispyrė Visagine statyti naują atominę elektrinę.
Prieš beveik dešimt metų vykusių planų chronologiją tiksliai prisiminti gana sunku, bet mano atmintyje iškyla viena detalė iš to laiko – baltarusiai prašo nestatyti atominės elektrinės šalia jų pasienio. Lietuva prašymą atmeta. O po to prasideda… Būtent po šio įvykio, kiek galiu prisiminti, baltarusiai garsiai paskelbė apie elektrinės statybas šalia Lietuvos pasienio, netoli Vilniaus, o rusai paskelbė apie atominės elektrinės statybas Kaliningrado srityje.
Po 2012 metų referendumo, kuriame Lietuvos piliečiai nepatikėjo išvedžiojimais apie pigesnę elektros energiją ir saugias elektrines, nacionalinio saugumo stiprinimą (dabar ypač sustiprins Astravo AE), įvairių „leo lt“ kūrimo būtinybę ir pasisakė prieš statybas, bent jau rusai savo atominės elektrinės statybų planus užmiršo. Bet baltarusiai – ne. Tad dar kartą galima tarti tvirtą „ačiū“ Lietuvos „gelbėtojams“ nuo krizės konservatoriams. Gal ir be jų baltarusiai būtų nusprendę statytis elektrinę, bet ir šalies viduje pagarsėjusios nesileidimu į diskusijas „prieškrizinės“ Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pozicija diplomatinių svertų sprendžiant klausimą negalėjo pridėti.
Oficialiai šalies valdžia nebekalba apie naujos elektrinės statybas Visagine, tačiau panašu, kad šioje istorijoje taškas dar nepadėtas. Reaktorius turėjusi pagaminti japonų įmonė iš šalies vis dar nesitraukia ir išlaiko savo atstovybę Lietuvoje. Sunku patikėti, kad tai atsitiktinumas.
Gali būti, kad kitaip susiklosčius Seimo rinkimams būtų kalbama ne apie mokesčius ūkininkams, bet apie milijardus, reikalingus naujai elektrinei statyti, lydimus tradicinio konservatorinių devizo „Rusai puola“.